PAMIRŠKITE GRAŽIĄ ARCHITEKTŪRĄ://ŠVĘSKIME PRASMINGĄ BJAURUMĄ!

98 procentai visko, kas šiandien suprojektuojama ir pastatoma, yra visiškas šūdas, o didžioji dalis architektūrinės aplinkos, pripažinkime, yra nenusakomo bjaurumo. Tai ne mano nuomonė. Tai – Frank Gehry ir Renier de Graaf iš kompanijos OMA.

Jeigu norite tapti sėkmingu architektu – teks smarkiai dirbti. Ir jeigu galų gale jums pasiseks, teks dirbti dar smarkiau. Neretai neliks laiko niekam daugiau, tik architektūrai. Todėl natūralu, kad žymiausi pasaulio architektai turėtų – patys užimčiausi žmonės, apsupti daugybės prašymų projektuoti, atakuojančių iš visų pusių. Bet panašu taip nėra. Atrodo, kad pastaruoju metu architektūros garsenybės gavo šiek tiek laiko atsikvėpti.

Štai neseniai Frank Gehry pareiškė, kad „98 procentai visko, kas šiandien suprojektuojama ir pastatoma, yra visiškas šūdas“. Savo ruožtu OMA partneris Renier de Graaf smarkiai neatsiliko ir konstatavo, kad „didžioji dalis architektūrinės aplinkos yra nenusakomo bjaurumo“.

Panašu, kad šie architektūros milžinai pagaliau atrado laisvą akimirką ištrūkti iš kontoros ir tiesiog pasivaikščioti mieste. Atsiribojo nuo biuruose suburtų talentų ir akimirkai pažvelgė į aplinką ne iš kūrybinio tobulumo muilo burbulo, kuris gaubia jų biurus, bet iš paprastos kasdienės pozicijos.

Panašu, kad pamatė jie žiaurią realybę – šiuolaikinė architektūra nėra graži…

Keista, kad tik dabar. Turbūt tai ir yra architekto profesijos paradoksas – dėl didelio darbo krūvio nebelieka laiko pamatyti, kaip išties atrodo mus supanti aplinka ir kurlink viskas krypsta.

Šis architektūros žvaigždžių nušvitimas, kad architektūra yra ne ką gražesnė nei šūdas, mane sutrikdė – negi dabar kurti gražią architektūra yra blogo skonio ženklas…?!

Juk būtent šito studentai yra mokomi architektūros mokyklose, apie tai kalba tie patys garsiausi pasaulio architektai. Todėl kai kažkas sako, kad architektūra yra negraži ir tai yra normalu – aš pasimetu. Apsispręskite, ką norite pasakyti!

Turbūt dėl šios keistos nuomonių kaitos kalta yra kintanti grožio samprata. Šiandien didžiausia šventvagystė būtų, kurti projektą, kurio pagrindinė idėja būtų graži išvaizda. Kiekvienas projektas privalo turėti praktinį pagrindimą, nesvarbu ar tai techninis, urbanistinis, kultūrinis ar socialinis projektas. Jeigu projektas turi tokį praktinį idėjinį užnugarį, jis tuomet turi visas galimybes pretenduoti į gražaus projekto titulą.

Naujausia mada yra kurti socialiai atsakingus projektus. Ir kaip taisyklė, socialiai jautrūs projektai turi būti negražūs. Bet kai sužinome, kad nenuginčijamai bjauri struktūra tarnauja kaip išmanus, pigus ir efektyvus prieglobstis pabėgėlių ligoninei, pakeičiame savo požiūrį akimirksniu ir imame dūsauti dėl genialaus dizaino.

Šiandieną jau tampa sudėtinga be išsamaus paaiškinimo suprasti ar pastatas apskritai yra gražus. Žinoma, turint omenyje grožį, pagal dabartinius praktinius standartus. Todėl nelabai suprantu kaip Renier de Graaf sugebėjo objektyviai įvertinti šiuolaikinių Nyderlandų priemiesčių grožį ir bjaurumą pro traukinio langą: „Net ir dabar, rašydamas šį tekstą (traukinyje į darbą) negalėjau pabėgti nuo gėdos jausmo, kai žvilgtelėjau pro langą“.

Turbūt net neįmanoma to padaryti. Bet galbūt jis vylėsi išvysti tradicinį formalų grožį? Tą patį grožį, kuris būtų sumaltas į miltus tą pačią sekundę, vos tik būtų pasiūlytas. Kadangi grožis yra toks subjektyvus ir taip greitai kintantis (pagal architektūrinius laiko standartus), panašu, kad „praktiniais sumetimais“ teko išrasti „objektyvius“ (techninius, urbanistinius, kultūrinius, socialinius) kriterijus, kurie padėtų rasti bendrą sutarimą dėl grožio.

Toks grožio sampratos pokytis neįvyko per naktį. Tai buvo lėtas ir kryptingas judėjimas link to ką dabar turime. Todėl abejoju ar daug yra likę architektų, kurie gebėtų kurti tiesiog gražią architektūrą.

Spėju, kad daugelis architektų supanikuotų, jei vienintelis užsakovo reikalavimas būtų – grožis. Ne socialinis, techninis, kultūrinis, strateginis grožis, bet tiesiog – grožis.

Tas pats ir su menais… Praeitą savaitgalį aplankiau du skirtingus Londono muziejuos – Nacionalinę Galeriją ir Tate Modern. Tapybos darbų grožis specialioje impresionistų parodoje Nacionalinėje Galerijoje tiesiog stabdo laiką. Net nebūtina skaityti teksto ar turėti audio gidą (žinoma jie padėtų), kad galėtum mėgautis Dega balerinomis ar Monė peizažais. Jie paprasčiausiai nuostabūs…

Galbūt tokio architektūrinio efekto ir ieškojo Renier de Graaf dairydamasis pro traukinio langą. Senamadiško ir neoriginalaus – pagal modernią sampratą.

Meno kūriniai Tate Modern muziejuje yra provokuojantys ir negražūs. Kartais jie negražūs dėka koncepto, kartais tiesiog dėl to, kad menininkui kūrinio grožis paprasčiausiai nerūpėjo. Bet kuriuo atveju, čia pakankamai sudėtinga pilnai suvokti meno kūrinį be papildomo paaiškinimo ar išsamaus meninio išsilavinimo. Panašiai sunku suvokti ir šiuolaikinę architektūrą.

Taigi, pamirškite gražią architektūrą, tai yra praeitis. Kaip ir šis nenusakomai nuostabus Klodo Monė tapybos darbas… Šiandieną naivu reikalauti gražios architektūros, ar ne, Frankai ir Renier…?

Švęskime prasmingą bjaurumą!