Daugiau kaip dešimt metų nenaudojami Vilniaus sporto ir koncertų rūmai, styrantys sostinės viduryje, galų gale buvo pastebėti Vyriausybės. Garsiai numatyta parengti „atitinkamas gaires“, siūlymus dėl projekto finansavimo šaltinių ir Vyriausybės nutarimo dėl rūmų įsigijimo projektą.
Vyriausybė šįkart pademonstravo retą nuovoką, šeimininkiškumą ir drąsą – įsigyti vieną įspūdingiausių viešąjai paskirčiai skirtų kultūrinių statinių iš V.Romanovo imperinių ŪBIG likučių. Žinoma, ryžtas demonstruojamas saugiu atstumu nuo besislapstančio pono aferisto ataušusių pėdsakų ir tyliai suvokiant – yrantis rūšinės architektūros mamutas eurovalstybės sostinės centre skleidžia tokį nekrofilišką kvapą, kad permušti jį piariniais dezodorantais tampa jau nebeįmanoma.
APGYNĖ NAUJOJO PAVELDO ENTUZIASTAI IR KPD
Kaip žinia, V.Romanovas dešimt metų suko aplink pirštą įvairias valstybines institucijas, trukdžiusias verslo pirmūnui kūrybiškai įsisavinti vieną brangiausių Vilniaus teritorijų su konvertuojamu vaizdu į Gedimino pilį ir nekonvertuojama „architektūrine problema“ viduryje jos.
Sporto rūmų nugriovimui buvo pasitelktas ir „nevertingų paveldosaugos sąvybių“ nustatymo ekspertas Jurgis Bučas, ir pasaulinė architektūros žvaigždė su litvakiška kilmės nuoroda Massimiliano Fuksas, ir kitos nesismulkinančios architektūrinės pajėgos.
Sportrūmis atsilaikė. Nors jį tegynė pavieniai naujojo paveldo architektūros entuziastai ir… KPD.
Kultūros paveldo departamentas pasidavė desperatiškiems architektų prašymams ir 2006-aisiais suteikė Vilniaus koncertų ir sporto rūmams teisinę apsaugą – įrašė architektų Eduardo Chlomausko, Zigmanto Liandzbergio, Jono Kriukelio ir konstruktoriaus Henriko Vytauto Karvelio kūrinį (baigtas 1971) į Nacionalinį kultūros vertybių registrą.
SPORTRŪMIO KOMPETETINGAI APŠMEIŽTI NEPAVYKO
Tuo metu Sportrūmis jau buvo uždarytas (greičiausiai sąmoningai), o Lietuvoje siautė daugiabučių statybos isterija. Suprantama, Ūkio banko investicinė grupė žaibu sulakstė į teismą, bet… originalios vantinės konstrukcijos modernistinės architektūros grynuolis nesugebėtas kompetetingai apšmeižti. Sportrūmis liko Registre.
Turbūt dar niekada nė vienas Lietuvos pastatas nebuvo apipiltas tokiomis upėmis žurnalistinio purvo, kaip Vilniaus sporto ir koncertų rūmai 2006-taisiais. Su derama pagarba dera pripažinti – E.Chlomausko ir Ko architektūra atlaikė ir juodąsias apkrovas. Lietuviškojo brutalizmo architektūra, pasirodo, nėra greit senstantis kažkada madingas produktas, kurį pakanka uoliai išpravardžiuoti ar užmėtyti architektūrinėmis panašybėmis iš Vakarų (kurių taip ir nerasta), kad pavyktų paneigti jos vertę.
Manding, šis intelektinis Sportrūmio architektūros atsparumas prieš totalinį info-karą, prieš tyčinį nenaudojimą ir nepriežiūrą – yra itin svarbus ir didinantis jo šiandieninę architektūrinę vertę keleriopai. Dera pripažinti, kad dešimtmetis karas dėl Vilniaus sporto ir koncertų rūmų – vienas šviesiausių puslapių ir Kultūros paveldo departamento istorijoje. Ginklas patikimai atliko savo misiją…
VYRIAUSYBĖ APSISPRĘS GEGUŽĖS GALE
Žinoma, beraštei mūsų žiniasklaidai per sunku, trumpam pakėlus akis nuo implantinių pupyčių neršto, susigaudyti architektūriniuose vandenyse. Vilniaus sporto ir kultūros rūmai ir toliau pravardžiuojami „sovietinės architektūros pažiba“, „sovietmečio reliktu“ ar „betoniniu monstru“. Tačiau turėkime kantrybės – juk ir dažnai menotyrytei visa, kas pastatyta LTSR periodu, yra sovietinė architektūra, o ne naujasis paveldas.
Matyt neinstaliuota nuovoka, padedanti įžiūrėti esmingus skirtumus tarp Vilniaus Operos ir M.Mažvydo bibliotekos, tarp ŠMC rūmų ir Vokiečių gatvės stalininių daugiabučių, tarp Pirčiupio Motinos ir Žaliojo tilto skulptūrų galų gale…
O kol kas premjeras buria darbo grupę, kuri „ieškos sprendimų“. Vilniaus koncertų ir sporto rūmus bus bandoma pritaikyti kongresų centrui ir, kas svarbiausia, „išsaugoti kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes“. Tačiau pati Vyriausybė neskubės – nutarimą dėl Sportrūmio įsigijimo planuojama priimti tik gegužės pabaigoje…
