BE PAREIGOS PATIKTI://ARCHITEKTŪRINĖS M.ABRAMAVIČIAUS NEBOISIA VERTIKALĖS

Grynosios architektūros turime nedaug. Ekomeninės architektūros beveik neturime iš viso. Gal dėl to, jog laikome ją nerimtu žaidimu? O gal ir dėl to, kad tampame pedantiškai racionalūs ir merkantiliški, jaučiantys pareigą parduoti kiekvieną kontoroje įdarbintą nuosavą minutę. Suprantama, ekomeninė architektūra „neparsiduoda“. Netapo preke. Todėl žavi labiau. Žavi tuo, kad architektūra čia išlaisvinta nuo komercinio santykiavimo. Nuo pareigos patikti…

Nebe pirmus metus stebiu ekomeninius procesus, kurie skleidžia sunkiai paaiškinamą grynąją kūrybos laisvę. Kontrastingai skirtingą kuratorinei-bienalinei šiuolaikinio meno industrijai. Laisvę, grįstą minties taiklumu, kontekstualia klausa, įgyvendinimo paprastumu.

Šitaip akiratyje atsirado Marius Abramavičius Neboisia, nardantis įvairiausiose kūrybinėse erdvėse ir ieškantis saviraiškos, kaip vėjo, o ne kaip lesalo.

Mano galva, įdomiausia yra M.Abramavičiaus Neboisia ekomeninė architektūra – akmens bokštai, kuriuos jis vadina tiesiog „vertikalėmis“. Jų pastatęs Marius yra kelis šimtus: Vilnelėje ties Užupiu (Vilnius), Tibete, Irane, Maroke, Bretanėje, Norvegijoje, Suomijoje ir, žinoma, Gruzijoje. Gruzijoje Mariaus architektūros yra daugiausia. Panašu, kad Gruzijoje Marius ir tapo „architektu“…

M.Abramavičius Neboisia įsimylėjo Gruziją prieš penkeris metus. Ypač – atkampų kalniečių chevsūrų kraštą. Chevsūrija nėra ir nebuvo turistinis regionas. Ji driekiasi pačia Kaukazo kalnagūbrio ketera ir ribojasi su Čečėnija. Chevsūrai gyvena tradicinį, uždarą gyvenimą, civilizacijos blenderis jų neįkanda. Iki šiol laikomasi paprotinės teisės, garbės kodekso ir žodžio. Paprastai atvykėliai čia sutinkami atsargiai, į sandėrius nesiveliama. Ypač griežtai chevsūrai laikosi nuostatos neparduoti svetimiems nei namų, nei žemės.

M.Abramavičius Neboisia sakosi Chevsūrijoje pritapęs. Jaučiąs šičia labai pozityvų magnetizmą ir kūrybines galias. Nuolatos čia praleidžia daug laiko tapydamas kalnuose ir statydamas iš akmenų savo „vertikales“.

Anot Mariaus, Chevsūrijos kalnuose labai daug plokščiai skylančių akmenų – čia žmonės nuo seno stato iš jų namus. Kai kurie jų namai – tikrų tikriausios tvirtovės su bokštais. Ypač išsiskiria Chevsūrijos sostine tituluojamas Šatilis bei Mutso kaimas.

„Chevsūrai meistriškai akmenis suderina tarpusavyje ir šitaip sudeda vieną prie kito, netvirtindami jokiu skiediniu, kad statinio neįmanoma net pajudinti ar praardyti iš apačios. Yra dar išlikusių net viduramžiais statytų bokštų,“- sako M.Abramavičius Neboisia.

Kiekvieno kaimo pakraštyje, gatvės akligatvyje stovi akmeninė šventvietė. Aplink kapinės. Anot menininko, ant kapų yra kraunami kuklūs akmeniniai paminklai. Dažniausiai naudojami kontrastingi balti ir juodi akmenys. Kartais įkomponuojama velionio nuotrauka.

M.Abramavičius Nebosia sakė e-žurnalui PILOTAS.LT, jog nuolat svarstydavo, kodėl kalnuose, dažniausiai – aukščiausiose vietose, perėjose, kai alina nuovargis ir stinga jėgų, taip pat yra statomi akmenų bokštai, lyg savotiški paminklai. Tibetiečiai juos vadina „lhatsi“ (dievų viršūnė) ir stato juos kolektyviai – kiekvienas keliautojas atneša ir įmontuoja į bendrą paminklą kelis savo akmenis. Kaip asmeninę auką ir padėką dievams, sergintiems kelionėje.

Panašūs ritualiniai bokštai kyla ir upių brastose…

Marius sako, kad tie padėkos bokštai upių pakrantėse paskatino jį susimąstyti ir apie Vilnelę. Tikriau – apie Vilniaus herbe atvaizduotą šventą Kristoforą, brendantį per upę. Kuris visai galėtų būti suprastas, kaip simbolinis Užupio gyventojas…

„Prieš kelis metus, panašių minčių apniktas ir pradėjau statyti akmenų vertikales Vilnelėje, šalia savo studijos Užupyje. Ieškojau kaip įgarsinti Vilnelę, kad ji čiurlentų. Horizontalios užtvankos man pasirodė nuobodžios ir neįdomios. Todėl atsirado vertikalės. Visas medžiagas jų statyboms radau Vilnelės dugne,“- sako M.Abramavičius Neboisia.

Mariaus teigimu, – „Niekada ne per vėlu gyventi. Niekada ne per vėlu perbristi į kitą krantą. Niekada ne per vėlu atrasti savo kryptį“.

PARODA SAKARTVELO: ŠINAGULISA!

GRUZIJA: TAI, KO TROKŠTA TAVO ŠIRDIS!

Sausio 9, 18:00, Galeria Urbana (Kauno Architektų namai, Vilniaus g.22)

MARIUS ABRAMAVIČIUS NEBOISIA: TAPYBA. VERTIKALĖS. KINAS. Gruzijos kultūrinio įkaito tapybos paroda su gausia video ir foto medžiaga. Ir ypač – su eko-architektūriniais bokštais, dygstančiais kalnuose, upėse, ant jūros krantų. Autorius parodys ir filmą Besikeiciantis laikas. Aprangos kodas, kaip visada, juodas.

TRUMPAI APIE AUTORIŲ

Marius Abramavičius Neboisia – fotomenininkas, tapytojas, eko-menininkas, video-menininkas, kuratorius, Užupio Respublikos funkcionierius, keliautojas. Dirbo Japonijoje, Tibete, Irane, Indijoje, Nepale, Tailande, Kurilų salose, Turkmėnijoje, Uzbekijoje, Kazachijoje, Tadžikijoje, Turkijoje, Maroke, Kuboje, Norvegijoje ir ypač Gruzijoje.

Lietuvos Fotomenininkų Sąjungos narys (1998). Biologas (1991, VPU). Įsiprasminimo festivalio „Ką tu čia dabar darai" sumanytojas ir koordinatorius. „Užupio meno inkubatoriaus“ tarptautinių kūrybinių projektų vadovas. Meno centrų tinklo Užupis-Kristianija-Hirvitalo koordinatorius. Įvairių meninių ir kūrybinių projektų Lietuvoje, Švedijoje, Gruzijoje, Azerbaidžane ir Prancūzijoje dalyvis. Asociacijos LATGA-A apdovanotas vizualių menų srityje, kaip „metų autorius“, kurio kūriniai dažniausiai naudoti Lietuvoje ir užsienyje (2004).

Surengtos 33 personalinės fotografijos ir 27 personalinės tapybos parodos Lietuvoje ir užsienyje. Dalyvauta bendrose parodose. Sukurti 3 trumpo metro filmai bei kitų video projektų.

Daugiau informacijos apie Marių Abramavičių Neboisia: www.neboisia.net www.uchplus.org www.umi.lt www.photography.lt