Ar turime modernią, šiuolaikišką architektūrą? Kiek originalus ir savitas mūsų modernizmas pasauliniame kontekste? Ar mūsų modernizmas tikrai modernus? Kokia mūsų modernizmo vieta nacionalinėje kultūroje ir istorijoje? Kur slypi mūsų modernizmo pradžia ir (galbūt) pabaiga? Klausimai aktualūs. Bet į juos atsakymo ieškome ne mes,- latviai. Netrukus XIV Venecijos Architektūros Bienalėje Latvija atidarys architektūrinę parodą UNWRITTEN (neužrašytas).
Tiesą sakant, tai bus ne tik paroda, bet ištisas pokarinės Latvijos architektūros tyrimas, lydimas parodos, Venecijoje, garso takelio ir solidžios knygos. Ambicingą projektą „There is [no] modernism in Latvia“ parengęs architektų biuras NRJA (no rules just architecture) teigia, jog projektas gimė kaip reakcija į nepelnytai ignoruojamą latvių moderniąją architektūrą. Kaip portalui PILOTAS.LT sakė NRJA vadovas Uldis Lukševicas, nei apie tarybinio periodo latvių architektūrą, nei apie dabartinę nėra rimto ir aktyvaus diskurso, nors būtent modernizmo architektūros vaidmuo yra svarbiausias Latvijos erdvės formavime.
NRJA architektai teigė, kad projektas jiems patiems tapo rimtu iššūkiu, bandant rasti objektyvius atsakymus apie ilgo pokarinio periodo architektūros vertinimą, jos supratimą ir priėmimą. Galų gale – apie jos išsaugojimą, perstatymą ar restauravimą.
„Mes nesame modernizmo advokatai,“- sako Linda Leitane – Šmidberga – „mes tik norėjome patys suprasti ir padėti suprasti kitiems ar apskritai sovietmečio statybą Latvijoje galime vadinti modernizmu?“ Anot architektės, baigdama projektą, NRJA komanda jau buvo tikra, kad latviškais modernizmas egzistuoja. Kad yra jo skiriamieji bruožai. Jo pradžia ir pabaiga.
„Mes nenorime dirbtinai laidoti Latvijos modernizmo. Tačiau istorijos nesugalvosi ir nesukursi. Ji teka tarsi upė, bet tam tikri įvykiai tampa istoriniais posūkio taškais valstybės architektūriniame gyvenime. Ir mes radome drąsos juos įvardinti,“- sako U.Lukševicas. Tačiau „posūkio taškai“ palikti parodos atidarymui Venecijoje birželio 6…
Vertindami modernizmo architektūrą, latviai teigė susidūrę su rimta problema – Latvija neturi jokios metodikos, kaip nustatyti naujojo paveldo vertę, kaip susidoroti su sovietiniu šleifu ar nekritiška nostalgija. Žinoma, aš nuraminau kolegas, kad tokios metodikos neturi ir Lietuva, nors pastaraisiais metais tam tikri poslinkiai šia kryptimi jau juntami.
NRJA architektai teigė, kad nors nemažai su talkininkais suregistruotų modernizmo pastatų jau yra pasiekę “paveldinį amžių” (50metų), tačiau jie yra tarsi nematomi – jokios oficialios Latvijos instancijos nesirūpina jų suregistravimu, apsauga ar restauravimu.
Anot L.Leitanės – Šmidbergos, jie supranta, kad ėmėsi donkichotiško darbo, tačiau vardan tam tikro profesinio solidarumo, būtina užsistoti “pagyvenusius” naujojo paveldo pastatus, kurie beatodairiškai “absorbuojami” (NRJA terminas) komercinės architektūros arba yra naikinami nevalyvumo ir laiko.
Kol Lietuva bukai ignoruoja Venecijos architektūros bienales ir nesiteikia pajudinti nė piršto, kad būtų įrašyta į permanentinį pasaulio architektūros žemėlapį, belieka palinkėti drąsiam ir altruistiniam latvių jaunimui sėkmės ir tarptautinio dėmesio Venecijos scenoje.
METRIKA: PROJEKTAS UNWRITTEN. THERE IS [NO] MODERNISM IN LATVIA.
XIV VENECIJOS ARCHITEKTŪROS BIENALĖ, 2014
Autoriai ir kuratoriai: architektai Uldis Lukševicas, Linda Leitāne – Šmīdberga, Zigmāras Jauja, Ivaras Veinbergas, Mārtiņas Rusiņas (architektų biuras NRJA). Vadybininkas: Andris Brinkmanis. Grafikos dizaineris: Kirilas Kirasirovas. Garso dizaineris: Andris Indānis.
