Paradoksalu, bet profesionaliosios architektūros eroje bene daugiausiai problemų kyla ir nesėkmių randasi būtent tradicinės statybos zonose, kur modernus individualizmas sunkiai randa formas, proporcijas ir medžiagas, kurios padėtų nesugriauti istoriškai nusistovėjusios architektūrinės ramybės. Būtent šiuos uždavinius ir pasišovusi spręsti ką tik spaustuvę palikusi knyga KAIMO STATYBA: DZŪKIJA.
Tai antrasis Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos globojamos knygų serijos leidinys. Pirmasis – KAIMO STATYBA: RYTŲ AUKŠTAITIJA lentynas pasiekė daugiau nei prieš metus. Leidybinis projektas „Etnografiniams Lietuvos regionams būdingų tradicinės architektūros pastatų, pastatų elementų katalogo parengimas ir pristatymas saugomose teritorijose" dar numato išleisti analogiškas knygas, skirtas Vakarų Aukštaitijai, Suvalkijai, Žemaitijai ir Mažajai Lietuvai.
SEKANT KOLEKTYVINIO KRAŠTOVAIZDŽIO TRADICIJA
Projekto tikslas – pažintinis, šviečiamasis. Siekiama informuoti visuomenę apie Lietuvos tradicinę architektūrą autentiškiausiose valstybės teritorijose, prisidėti prie tradicinės architektūros ir kraštovaizdžio išsaugojimo. Taip pat – suteikti galimybę architektams ir sodybų savininkams, pasisemti patikrintų laiko idėjų.
Anot projekto vadovės Rasos Bertašiūtės, kaimo vietovių atgaivinimas suvokiamas kaip galimybė išsaugoti unikalų kultūrinį paveldą, su kuriuo žmones sietų prigimtinės šaknys, kuris įprasmintų žmonių tapatumą. Generalinėje ICOMOS asamblėjoje (2011) patvirtinta Europos kraštovaizdžio konvencija būtent ir įpareigoja saugoti kraštovaizdžius, kaip gamtos ir kultūros paveldo sintezę.
Knygoje KAIMO STATYBA: DZŪKIJA, ženkliai pranokstančioje pirmąjį serijos leidinį, pateiktas 31 tradicinės architektūros projektas: pirkios, svirnai, ūkiniai pastatai, pirtys, lauko virtuvės, malkinės ir kapčiai (rūsiai).
Gal pasinaudojus pirmojo leidinio patirtimi, o gal pavykus surinkti pajėgesnę architektų komandą, dzūkiški projektai akivaizdžiai pranoksta anksčiau skelbtus aukštaitiškuosius tiek architektūrine, tiek funkcine, tiek ir etnografine prasme. Tai neabejotinas architektų Simonos Benetytės, Rasos Bertašiūtės, Juozo Križinausko ir Donato Malinausko nuopelnas.
ETNO PROJEKTAI ŠIANDIENOS NAUDOJIMUI
Knygos pabaigoje pateikti nurodymai projektavimui ir statybai saugomose teritorijose. Taip pat spausdinami aiškūs ir profesionaliai sukonstruoti tradicinio dzūkiško pastato pjūviai, konstrukciniai mazgai, detalės. Šito materialumo ir medžiagos tinkamumo naudoti realiame gyvenime akivaizdžiai trūko pirmajame serijos leidinyje. Džiugina, kad atkakliosios Rasos Bertašiūtės komanda girdi aplinką ir noriai tobulina savąją gyvosios etno-architektūros vadovėlių seriją, kuri neabejotinai taps rimta pagalba visiems, norintiems statyti gražiausiuose Lietuvos kraštovaizdžiuose.
Pabaigai, verta pagirti spalviškai „dzūkišką“ knygos viršelį bei elegantišką maketą (arch.A.Peldžius), tačiau liūdina Dzūkijos žemėlapio ir tradicinių kaimų planų nebuvimas. Nepavyko rasti ir projekto komandos kontaktų. Taigi, atgalinis autorių ryšys su skaitytoju (statytoju) bus veik neįmanomas, o jis neabejotinai praverstų tobulinant projekto leidinius.
mnmn
( 2013-02-06 )
viskas gerai, bet knygyne neradau. kur knyga parduodama?
faktas
( 2013-02-05 )
grazu, tai ne zujunai ir ne bukciai, ne garliava ir ne siaulia, kazkas galvojo pries statydamas, arba negalvodami buvo tokie, gaila kad tokiu dabar mazai. ypac mazai.