VĖLINIŲ IŠVAKARĖS KAUNE://MENINIAI PAMĄSTYMAI APIE LAIKINUMĄ IR LYGYBĘ

Vėlinių išvakarėse Kauno fotografijos galerijoje atidaroma Aleksandro Ostašenkovo fotografijų paroda „Mirties sodas“, skatinanti susimąstyti apie gyvenimo laikinumą. Taip pat čia eksponuojamos tekstilininkių Bronės Neverdauskienės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės instaliacija „Absoliuti lygybė”.

NEBŪTIES NUOJAUTOS

Spalio 31 dieną (trečiadienį) 17 val. Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a.1/Vilniaus g.2, Kaunas) įvyks A.Ostašenkovo fotografijų parodos „Mirties sodas“ bei tekstilininkių B.Neverdauskienės ir M.Žaltauskaitės-Grašienės instaliacijos „Absoliuti lygybė” pristatymas.

Šiauliečio Aleksandro Ostašenkovo (g. 1951) kūryba – tai pamąstymai apie gyvenimo laikinumą per savo patirtį ir jausmus, savęs paties nagrinėjimas kitų žmonių sielose. Autoriaus darbuose  gausu laikinumo ženklų, o svarbiausiu motyvu yra žmogaus egzistencijos ir jį supančių daiktų ryšys, kūniško laikinumo drama ir už kasdienybės šydo slypinčios nebūties nuojautos.

„Mirties sodas“ – sunkiai išreiškiama žodžiais žmogaus būsena pakeliui į kitą dimensiją. Tas trumpas gyvybės blyksnis – fotografo stebėjimo ir analizės priežastis. Tai bejėgiškumas prieš savo laikinumą, netobulumą ir laiką, suvokimas, kad gyvenimas – tai ne tik unikali dovana, bet ir klaida, kurią mes duotoje atkarpoje stengiamės tobulinti ir taisyti. Bet taip ir išsinešame jausmą, kad tai mums nepavyko…

APIE STIGMATIZUOTŲJŲ PADĖTĮ

Bronės Neverdauskienės (g. 1977) ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės (g. 1975) instaliacija „Absoliuti lygybė” (kuratorius I.Kazakevičius) kelia klausimą apie lygybės stereotipo galios lauką. Interpretuodamos vaikiškus šliaužtinius, autorės nori atskleisti stigmatizuotųjų padėtį visuomenėje. Ši juos tarsi įkalina vaikiškame amžiuje, tad stigmatizuotiesiems belieka tik paklusti ir vaidinti „vaiko tarp suaugusiųjų“ vaidmenį.

Kūrinyje jungdamos seno žmogaus kūną ir vaikiško drabužio užuominą, atkreipiamas dėmesys į tai, kad minėtas „įkalinimas“ sukelia saviidentiteto paieškos problemų, nes asmuo išmetamas už „normalaus“ pasaulio ribų. Kitaip tariant, „suteiktos“ etiketės-stigmos apipjausto ir palieka amorfiškus, tarsi vaikiškame šliaužtinyje „įkalintą“ tuštumą.“

Projektu teigiama, kad, nepaisant rasinių ar nacionalinių skirtumų, žmonės paženklinti likimo „etikete“ būti „teisingais“ žmonėmis, profesionalais karjeristais, namų šeimininkėmis ar nevykėliais…”

Parengta pagal organizatorių informaciją.