Trintis tarp architektų ir paveldo sargų sena, kaip Lietuva. Atrodo, kad šias, atvirai viena kitai nesimpatizuojančias stovyklas, kaitina kaži koks religinis susipriešinimas, kurį nebus per drąsu palyginti su šimtamete žydų ir arabų nemeile, generuojančia neišsenkamus nuolatinės įtampos kiekius tiek regionui, tiek ir visam pasauliui.
Kultūros paveldo departamentą šį pavasarį torpedavę Kauno, Klaipėdos ir Šiaurės Lietuvos architektų pareiškimai, griežtai kritikavę Kultūros paveldo departamento (KPD) politiką ir balandžio pabaigoje Kauno gatves drebinęs architektų demaršas su jau visai atvira transparantų retorika, koneveikiančia KPD, atrodo, turėjo iš pagrindų supurtyti paveldosaugos sistemą ir atnešti racionalių permainų.
„Sukilėlius“ priėmė Kultūros ministras ir pati KPD direktorė. Architektų sąjunga (LAS) netgi prasuko konferenciją „Kultūros vertybių apsaugos ir projektavimo konfliktas: priežastys ir galimi sprendimo būdai“, kuri skelbė, kad „Lietuvoje įsigali grėsminga situacija, kai kultūros paveldo apsaugos sistemos veiklos efektyvumas menksta, o rezultatai tampa vis labiau formalūs, trikdantys ekonominį šalies augimą, keliantys susipriešinimą visuomenėje“ ir žadėjo reikalauti iš valstybės konkrečių veiksmų, kad situacija pasikeistų iš esmės. Architektų konferencijoje aktyviai dalyvavo ir D.Varnaitė, ir kultūros viceministras G.Rutkauskas.
Deja, nors kritikos kanonada į nacionalinės paveldosaugos apkasus buvo gausi, praslinkus mėnesiui po karingojo parado, taip ir nežinia, kas gi buvo sutarta ir nutarta. Nėra nei rezoliucijų, nei oficialių pareiškimų „ką daryti“ arba „kaip bus“,- tik neoficialios architektų lyderių užuominos, kad greitų pokyčių tikėtis neverta, o ir tų pokyčių mastelis apibrėžiamas tyliai ir nekonkrečiai.
Dar tirštesnė tyla Kultūros ministerijos ir KPD stovyklose. Čia net pėdsakų nerasi, kad būta kokių nors konsultacijų su architektų „viršūnėmis“ karščiausiais paveldo politikos klausimais. Kad ieškota įsisenėjusių paveldosaugos problemų sprendinių, kad apskritai kokių nors problemų nacionalinėje paveldosaugoje esama.
Greičiausiai tai reiškia, kad jokių permainų nei A.Gelūnas, nei D.Varnaitė iš tikrųjų imtis ir neketina.
Ko gero pasimatymai su architektūros „sukilėliais“ tebuvo taktiniai manevrai, siekiant nuraminti įaudrintą cechą ir palesinti žiniasklaidą: matote, mes konsultuojamės, ieškome konsensusų – vyksta bendradarbiavimas. Rašykit verčiau apie Garliavą…
Suprantama, pagal biurokratines Lietuvos tradicijas, joks ministras ar departamento vadovas nesiveržia pradėti reformų, likus vos keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų. Kur kas saugiau baigti kadencijos kėlinį be rizikos raičiojant kasdieninės rutinos kamuolį aikštės viduryje.
O ir kam tos reformos paveldo srityje, jei nėra rimto reformos užsakovo, kurio iš tikrųjų netenkina esama padėtis? Jei nėra solidžios politinės jėgos, kuri pareikštų valią ir nuoširdžiai siektų subalansuoti paveldosaugą, paveldonaudą ir architektūrinius plėtros procesus.
Architektūra ir paveldas šiaip jau sukelia galvos skausmą tradicinės orientacijos politikui, mieliau triūsiančiam energetikos, mokesčių ir muitų reguliavime ar viešųjų pirkimų alchemijos laboratorijose. Paveldosauga ir kultūra apskritai laikomi „pigiausiais portfeliais“ koalicinėje rinkodaroje ir tradiciškai atitenka silpniausiai rinkimuose sužaidusiai valdančiųjų aljanso komandai.
Kas gi tepsis rankas ir bandys pajudinti talibais aplipusią KPD tvirtovę dėl efektyvesnio ir racionalaus nacionalinio identiteto puoselėjimo šiuolaikiniame erdvės ir socialinių procesų kontekste? Čia juk tautos priešu ir tautinės savasties duobkasiu gali tapti per mėnesį, o ką nors konkrečiai pagerinti įmantrioje paveldinėje liturgijoje, kaip rodo negausūs pavyzdžiai, gali nepavykti ir per keletą metų.
Konfesinė paveldosaugos sistema Lietuvoje tapo neįžengiama pelke kitatikiui, saugančia visų pirma ne kokį nors konkretų istorinės architektūros palikimą, bet sistemą ir ypač sistemos širdį bei mitą. Juk mitas – geriausias instrumentas valdyti ne itin architektūriškai raštingą tautą, vieniems leidžiant, kitiems draudžiant, dar kitus gąsdinant ir baudžiant ar skelbiant konfesijos atstumtaisiais, eretikais.
Religinė paveldosaugos mitologija ypač patogi, kai tenka aiškinti konjunktūriškai neprognozuotus, sistemai nepatogius klausimus. Tuomet retorikos guma gali išsitempti į kairę arba į dešinę, paskandindama paveldinėse abrakadabrose bet kokią sveiką logiką ir argumentaciją. Šioje rungtyje, visai neseniai grakščiu žaidimu blykstelėjo ir vienas aukštas Vilniaus kvadužėlis, aiškindamas, jog stalinistines Žaliojo tilto skulptūras būtina išsaugoti ne tik dėl kai kuriems vilniečiams brangios „autentiškos praeities“, bet ir dėl to, kad jas kūrė žymūs to meto lietuvių skulptoriai, kurie tuo metu kūrė ir kitas skulptūras, kurios šiandien yra vertinamos. Pavyzdinė mito ornamentika!
Visgi visos mitologizuotos sitemos turi mažų mažiausiai vieną silpną vietą – vengia kalbėti apie pačios sistemos kuriamus vaisius.
Jų kokybė, nauda, prasmė ir sukūrimo efektyvumas – tabu. Gal todėl ir Lietuvoje dar negimė jėga, kuri išpeštų iš KPD sistemos aiškią ir konkrečią informaciją – kas atkurta, kas sugrąžinta į viešąją apyvartą, kas pagerinta, kas jautriai ir subtiliai integruota istoriniame architektūros kūne. Galų gale – kuri architektūrinė intervencija paveldiniame kontekste atitinka KPD politiką ir vertybes ir gali būti laikoma pavyzdžiu. Arba – kas ir kiek prarasta dėl neefektyvaus, biurokratizuoto, konfesiškai hermetiško aparato ydų.
Ar nekeista, kad į tokius paprastus klausimus iki šiol taip ir nėra atsakyta? Gal tylėjimas patogesnis mito eksploatacijai? Ne veltui Mato evangelija perspėjo: „Netikėkite netikrais pranašais. Iš vaisių pažinsite juos“…
Jūratė Markevičienė
( 2012-06-22 )
To: kodel
Visiškai pritariu. Panašaus pobūdžio skaidrios išankstinės taisyklės yra būtinos, jas turi kiekvienas savo paveldą gerbiantis miestas, deja, ne Lietuvoje. Tai bendra Lietuvos teisės aktų tendencija – jie migloti, skylėti ir vienas kitam prieštarauja. Manau, jog taip daroma tyčia (kad būtų lengviau manipuliuoti – prisiminkime garsųjį žemės pavertimo „kilnojamuoju turtu“ įstatymą, kuris veikė trumpiau nei pora mėn., bet kas iš anksto žinojo apie šią landą, pasinaudojo) arba iš kvailumo, pasipūtimo ir tingumo. Daug metų bandau įtikinti valdžios institucijas, kad urbanistiniai reglamentai neturi būti abstraktūs, rodau klerkams aibę vakarietiškų pavydžių (o ir prieškarinių lietuviškų), tačiau taokioms taisyklėms įteisinti reikia kitokio mąstymo. Todėl siūlymai rengti konkrečias, aiškias, visiems suprantamas taisykles išmetami į valdininkų šiukšliadėžes. Deja, mūsų architektų irgi nemoko, kaip turi atrodyti šiuolaikinės miesto reguliavimo taisyklės (bet iš jų darbų ir oficialių studijų programų to nematyti).
O dėl forduko vertės – man antikvariato vertė aiški. Bet ponui forduko savininkui – ne (svarbu tik, kad važiuotų …), todėl bandžiau jam paaiškinti.
Dėl standartinio prieškario ir standartinio šiuolaikinio namo (ypač daugiabučio, kokiu „prestižiniu“ jį bevadintum), prieškarinis architektūros požiūriu paprastai būna kokybiškesnis. Prieš karą architektai bent jau proporcijas ir miesto erdvių dermes išmanė. Dabar. atrodo, to irgi nemoko.
O šiaip, kadangi nei vienas nepareiškė noro pirma įgyti profesiją, o tik po jo joje veikti, galiu vien palinkėti – kad jums pasisektų niekada nepatekti pas gydytoją, kuris kvalifikuotas tiek, kiek mūsų rėkiantieji architektai paveldo (o ir šiuolaikinės gyvenamosios aplinkos kūrimo) dalykuose. Gaila tik, kad tyli tie, kurie tikrai geba kurti žmogui, o ne architektūriniam žurnalui. Ar ne todėl, kad rėkiantieji savo kitaminčius kolegas visiškai užspaudė?
Vilmantas Rutkauskas
( 2012-06-21 )
–
Šiandieninė Kauno pilis – vo čia tai kryžiuočių darbo tęsėjų abstrakcinė abstrakcija .
kodel
( 2012-06-21 )
paveldo funkcionieriai kalba visada abstrakciai. tik apie istatymus, reglamentus ir apribojimus. niekad negirdejau, kad jie duotu koki sarasa namu su nuotraukomis, kurie, kaip raso autorius galetu buti kaipo pavyzdys. tai baikite viena karta slapstyti uz tu abstrakciju. kur tie jus lyderiai, pastatyti „pagal paveldo apsaugos taisykles“, gerbiama markeviciene? ar ju lietuvoje tiesiog nera?
mnmn
( 2012-06-21 )
jurate, as padesiu jums atsakyti, kodel smetoninis fordukas gali buti trskart brangesnis uz audine.
smetoniniu forduku – ne be ga mi na! va ir visa brangenybes paslaptis.
su architektura yra panasiai, bet ne visiskai vienodai. nes bet kuriuo atveju, autorine architektura 2012 metu labai gali buti, kad ilgainiui igau didesne verte negu 1930 standartinis pastatas.
tiek to. cia manau svarbiausia yra ne gincytis apie paveldiniu pastatu verte, nes lyg ir niekas del to neabejoja. svarbiau yra issiaiskinti, kai veiksmas vyksta greta tu pastatu arba rekonstruojant, ispleciant ar papildant tuos pastatus. kai atsiranda nauja materija. tai yra beveik neisvengiama jau vien del funkciniu reikmiu, prabegus 100 metu.
ir stai tada iskyla didysis UZDAVINYS pries architekta – issaugoti pastato dvasia, jo esmini formos ir stiliaus derini. o kai paveldo klerkai ima aklai nieko nematyti ir nesuprasti visumos, o laikosi isikibe visada ribotos erdves ir gimsta baisieji surogatai. arba beviltiskai konjunkturines isrugos.
Architektas
( 2012-06-21 )
Uždrauskim architektams projektuoti miestu centruose, jaunimui vairuoti automobilius, o mamoms leiskime gimdyti tik protingus ir subrendusius vaikus. Kas nori padiskutuoti susirenkame šiandiena kavinėje „Tulpė“.
Jūratė Markevičienė
( 2012-06-21 )
To Sapiega:
Ačiū, kad netiesiogiai patvirtinote, jog paveldosaugos (šiuo atveju architektūros bei vietovių konservavimo-restauravimo) reikia specialiai mokytis.
Įdomu būtų pamatyti tą Jūsų „prieškarinį forduką“. Kadangi teigiate, jog antikvarinis automobilis tėra utilitari transporto priemonė, matyt, esate aršus automobilių restauravimo priešininkas. Todėl iš forduko, veikiausiai, nieko autentiško nėra likę: variklis – veikiausiai išluptas iš bet kurio veikiančio automobilio, kėbulas – irgi bet kurios firmos, kad tik pagal parametrus tiktų, visos kitos dalys – pirktos „Senukuose“ per išpardavimą… O gal būt priešingai siekiate demonstruoti „gariūnišką prabangą“? Tarkime, užmaukšlinote kėbulą, pigiai imituojantį kokį Porsche 918 Spyder, ratai (tiesa, tik iš tolo) atrodo beveik kaip Bugatti Veyron Supersport, viduje – „prabangus“ dermantinas, gal dar Rollso statulėle prisukta? Deja, būtent taip Lietuvoje atrodo neišmanančių architektų sugadinti istoriniai pastatai.
Bet gal verta susimastyti, kodėl brangiausi nauji automobiliai tekainuoja apie 2 milijonus dolerių, kai brangiausias antikvarinis automobilis –1957 m. gamybos Ferrari 250 Testa Rossa – 2011 m. buvo parduotas už beveik 16,5 milijono dolerių, taigi per 8 kartus brangiau už bet kurią superinę naujovę? Kodėl visame pasaulyje antikvariatas (įskaitant ir senovinę architektūrą) turi ypatingą vertę, o kainos nekrinta net ir krizės metais? Jeigu neaišku, siūlau tinkle pasiskaityti labai neblogą tekstuką – antikvariatas: ir prabanga, ir patikima investicija (rasit per googlą).
Todėl architektai, konstruktoriai, statybininkai yra specialiai mokomi pažinti, tirti, konservuoti ir restauruoti senuosius pastatus, taip pat pritaikyti juos šiuolaikinėms utilitarioms reikmėms nesužalojant senosios architektūros. Čia reikia kitų konstrukcijų, specialių medžiagų ir technologijų (plačiau ir konkrečiau rasite ICOMOS taskas org tinklavietėje). Visų šių žinių mūsų aukštųjų mokyklų architektų rengimo programos nesuteikia. Galbūt todėl „dėl paveldo varžtų“ rėkiantiems architektams paveldas – jokia vertybė, tik bjauri kliūtis.
Tačiau kiekvienas architektas gali rinktis – arba statyti, kas jam šauna į galvą naujose miestų dalyse, tarkime, humanizuoti Vilniaus Pašilaičius arba Kauno Kalniečius, arba įgyti architekto restauratoriaus profesiją ir tik persikvalifikavus imtis senosios architektūros.
To: keista:
Dėl užsakovų galiu tik priminti, kad senųjų amžių užsakovų, tarkime, Lorenco Puikiojo, Žygimanto Augusto ir pan., nereikėtų lyginti su mūsų naujaturčiais plėtrininkais – pastarųjų išsilavinimas, menų išmanymas ir skonis gal ne visai toks… Aišku, ir seniau pasitaikydavo menui „aklų“ užsakovų, bet visais laikais būdavo ir architektų, kurie nesugebėję įrodyti užsakovui, jog architektūra yra menas, trenkdavo durimis ir išdidžiai išeidavo, atsisakę pelningų užsakymų, dėl kurių tektų atsisakyti taurių architektūros meno ir profesinės etikos principų. Įdomų būtų sužinoti, kiek mūsų šiuolaikinių architektų taip pasielgė ir kurių būtent projektų jie atsisakė?
to lenkas
( 2012-06-20 )
pritariu. elgesys su paveldu yra bendros kulturos ir auklejimo reikalas. bakalauras gerai, bet kai pasiziuri kiek priskaldo malku tie su reikalingais bakalaurais ir magistrais, tai imi galvoti, kad svietimas ne per ta vieta zmogu turbut zogu tobulino.
keista
( 2012-06-20 )
„..pinigą kalti pataikaujant užsakovams…“ – kas tas amžinas siaubas, visų bėdų kaltynykas „užsakovas“? ar ne tas, kuris visomis išgalėmis stengiasi patenkinti šiandieninės visuomenės (pirkėjo) poreikius? Negi ši sankloda tik šių dienų rakštis?, prieš 100, 200, 1000 metų buvo kitaip? Kodėl dabar tai patapo siaubu?… demagogija
Sapiega
( 2012-06-19 )
Kazkaip komentarai atrodo tik dar labiau pratesia straipsnyje paliesta tematika. Paaiskeja, kad paveldistu ribotumas ir nesavakritiskumas yra dar didesnis, negu nesa vaizduote.
Ponia Markeviciene, teigia „jei straipsnis apie paveldą, reikia žaisti pagal paveldo apsaugos taisykles, o jei apie naują architektūrą, tuomet nereikia užsiimti paveldo problemomis, ypač jų neišmanant.“
As kaip suprantu, tai straipsnis yra apie architektura ir tos architekturos dali „pavelda“. Juk nepriklausomai nuo to ar namas yra senas ar naujas, i ji ieiname pro duris, o miegame kambarysje. Gal ponia Markeviciene i paveldinius namus ieina per langa, o miega ant stogo?
Gi cia tas pats, kaip su senu automobiliu. As, pavyzdziui turiu prieskarini Forduka, tai ji remontuodamas, zinoma isleidau zymiai daugiau pinigu negu Audinei. Ir meistru ir detaliu reikejo palakstyti. Bet su juo as vistiek vaziuoju taip pat, kaip su Audine, o ne saligatviais ir laiptais.
Ka jus ponia norite irodyti, atvirai pasakius as nesupratau.
Architektura yra architektura, masina yra masina. Koks skirtumas, kuriu metu jinai gamybos?
mnmn
( 2012-06-19 )
jurate markeviciene, kaip suprantu, labiausiai nepatenkinta, kad autorius nesukiso visu egzistuojanciu architekturos ir paveldo problemu i viena straipsni.
sitoje vietoje as jums pritariu. mane irgi knisa tas pilotas.lt ribotumas.
Vilmantas Rutkauskas
( 2012-06-19 )
–
Straipsnio autorius jau visai kaip koks klebonas pradėjo cituoti žydiškų evangelijų citatas – taip klastingai siekdamas lietuviams taryt pro rakto teologinę skylutę įkišti istorinės žydų kančios garbinimo kryžių.
Na, kas kai liečia paveldą, visada kyla ir pakyla tik vienas klausimas, kaip prookupacinių bož.nycų palikimas nesuprantamai kažkodėl tampa lietuvių „kultūros paveldu“ ?
JPN
( 2012-06-19 )
Susidaro įspūdis,kad architektūros problemas,skirtingai,negu paveldo, išmano visi-tam nereikia nei profesinės kvalifikacijos,nei „kreditų“?
Jūratė Markevičienė
( 2012-06-19 )
Mindaugui pindaugui, JPN ir kitiems „atkakliai nesuprantantiems“ – paaiškinsiu dar paprasčiau: yra krepšinis ir futbolas – du šaunūs žaidimai, nei vienas ne blogesnis už kitą. Bet… kiekvienas turi savas taisykles. Ir niekam neateina į galvą tų taisyklių sukeisti vardan demokratijos, kūrybos laisvės ir asmeninės saviraiškos. Joks futbolo čempionas nebus paskelbtas krepšinio čempionu, nes kamuolį ranka pačiupo, užuot spyręs. Kitaip nebeliktų nei futbolo, nei krepšinio.
Todėl, jei straipsnis apie paveldą, reikia žaisti pagal paveldo apsaugos taisykles, o jei apie naują architektūrą, tuomet nereikia užsiimti paveldo problemomis, ypač jų neišmanant. Jei jums kaip piliečiams nepatinka, kad Lietuvoje saugomi senamiesčiai, protestuokite, reikalaukite, kad būtų panaikinti paveldo įstatymai. O jei norite profesionaliai diskutuoti , pirma įgykite reikiamą profesinę kvalifikaciją. 6 ar 8 kreditai, kuriuos mūsų aukštosios skiria architektams su paveldu supažindinti, tikrai nėra profesinės studijos.
Tačiau galbūt pakaktų, jei paskelbtumėte architektų nepakantumą prastai ir žmogų niekinančiai architektūrai. Tik kažkodėl nesigirdi jūsų kritikos savo kolegoms, po visą Lietuvą statantiems daugiaaukščius „kioskus“, skambiai vadinamus „prestižiniais apartamentais“, nors Vakarų šalyse tokio pavidalo statiniai tėra pigus socialinis būstas. Tylite ir apie masiškai tiražuojamus stikloidus, (kurių architektūros kūriniais niekaip nepavadinsi). Tarytum „blizgantis stiklas savaime = puiki architektūra”. Jei tituluojate savo „novatoriais“, kodėl gi niekaip neatsisakote seniai atgyvenusias modernizmo, užuot vis kopijavę, kone 100 metų senumo idėjas? Kodėl kalbama tik apie „architektūrą architektūrai“, o ne apie žmogaus gyvenamąją aplinką, kaip derėtų kuriant 21 amžiui. Čia tiems, kurie iš tiesų nori kurti, o ne vien pinigą kalti pataikaujant užsakovams…
Kostas Frankas
( 2012-06-19 )
Abėcėlė:
* Sąvoka Architektas reiškia ŠVENTOVIŲ statytoją.
* Civilinius statinius projektuoja profan architektai.
* Profan reiškia nemokšą niekinantį pagarbos vertus dalykus.
* KULTŪRA susideda iš TRADICIJŲ ir PAVELDO.
* HOMO SAPIENS – žmogus mąstantis t.y. galintis mąstyti.
Statistika rodo, kad 80% žmonių mąstyti tingi, nenori arba tiesiog nesugeba.
Mindaugas pindaugas
( 2012-06-19 )
Puikus straipsnis…. taiklus ir geliantis ….. ypač paveldo talibanui :), bėda ta, kad mūsų paveldosauga remiasi guru – ekspertų nuomone… o pačių ekspertų kvalifikacija deja yra prastoka, švelniai sakant….
|Manau, kad tai kas čia parašyta bene geriausias mano skaitytas tekstas per dešimtmetį…….
lenkas
( 2012-06-18 )
juratei Markevicienei ……….. manau esama architektura reiktu gerbti kaip senus kaimynus , negali gi ju visu isnuodyti , tik todel kad jie seni … cia bendra kulturinis reiklas , tam nepades 2 metai mokslo . jei tevas kaimynams per tvora rodo viena pirsta , arba nuodija kaimynu katinus , taij vaikams bakalauras nepades …
JPN
( 2012-06-18 )
Manau,kad straipsnis kaip tik į temą.Susidaro įspūdis,kad kai kurie paveldo valdininkai,turintys istoriko,restauratoriaus ar net teisininko išsilavinimą , jaučiasi esą kompetentingi vertinti šiuolaikinę architektūrą.
Klaipeda
( 2012-06-18 )
Gerbiama Jurate, cia, kaip supratau, nera kalbama apie tokius is tiesu specifiskus dalykus, kaip restauracija. Cia kalbama apie architektura abelnai. Kuo is esmes skiriasi projektavimas 2000 metu kontekste ir 1900 metu kontekste. Is esmes architekturinis tikslas tas pats. Prisiderinti prie konteksto ir ji papildyti nauja forma. Svarbiausia yra sukurti harmoninga architekturini derini su senesniu kaimynu. Koks is esmes skirtumas, kuriu metu jis gimimo?
Jūratė Markevičienė
( 2012-06-18 )
To: henadij. Mielasis, labai negražu taip iškraipyti mintis. Juk kalbėjau ne apie „kvailumą“, o apie tai, kad kiekvienai profesijai reikia savos profesinės kvalifikacijos. Reikia būti specialistu. Pabandysiu dar sykį paaiškinti. Jei, tarkime, fizikas neišmano biologijos, jis nėra „kvailas“. Tiesiog fizika ir biologija yra skirtingos profesijos. „Kvailas“ bus tik tas fizikas, kuris nutars, kad gali dirbti biologu, neįgijęs šios profesijos, tik kažkur kažką apie ją išgirdęs. Kai susergate, tikriausiai kreipiatės į gydytoją, o ne į, tarkime, chemiką. Dar daugiau, tikrai neinate pas odontologą, kad pagydytų širdies, inkstų ligas. Taigi savo sveikatos atveju kreipiatės į specialistą. Kodėl gi Jums taip sunku suprasti, kad architektūros kūrimas ir architektūros restauravimas yra būtent skirtingos profesijos? Pasidairykite po užsienio aukštųjų mokyklų programas ir tuo nesunkiai įsitikinsite.
To: mnmn. Aiškiau bus, kai architektūros studentams privalomai dėstys platų kultūros paveldo apsaugos kursą. Bet niekas nedraudžia ir patiems lavintis. Vėlgi, čia ne apie KPD. Ir tikiuosi, kad bent Visagino atominės dokumentų projektuose Jums viskas aišku.
henadij
( 2012-06-18 )
JM atsakė: visi JŪs esate neišsilavine (kvailiai) todėl spręs ji pati su savimi pasitarusi…na gal dar keli paukščiai prisidės.
mnmn
( 2012-06-18 )
kur prasideda paveldas, ten baigiasi aiskumas.
kai kas atrodo tuo labai suinteresuoti, kadangi drumztame vandenyje geriausia zvejoti pagal savo paties susikurtas taisykles. visada esi reikalingas ir nepakeiciamas.
Jūratė Markevičienė
( 2012-06-18 )
Mano galva, straipsnis visai ne į temą. „Architektūra“ ir „architektūros paveldas“ yra du skirtingi dalykai, o paveldo apsauga ir architektūra (projektavimas) seniai yra DVI skirtingos profesijos, kurių ATSKIRAI mokoma universitetuose. Mieli architektai, kodėl nesukylate, pavyzdžiui, prieš statybos inžinierius, gaisrininkus, sveikatos apsaugos specialistus ir pan.? Kodėl nereikalaujate, tarkime, konstruktorių atestatų? Juk statybos inžinieriją šiek tiek studijavote. Matyt, todėl, kad puikiai suvokiate, jog „šiek tiek žinoti“ nereiškia „būti profesionalu“. Kodėl gi jums atrodo, jog savaime (matyt, iš prigimties, nes aukštojoje to nestudijavote) turite konservatoriaus-restauratoriaus kvalifikaciją? Kodėl daugelis iš jūsų (tikiu, kad tikrai ne visi) taip veržiasi spręsti ten, kur jokio profesinio pasirengimo neturi.
Mieli architektai, ženkite civilizuotų šalių keliu, studijuokite paveldosaugą bent porą metų, tarkime, baikite dar vieną magistrantūrą, tuomet jums nekils tokių juokingų ir dirbtinų problemų, kaip šiame straipsnyje. Mokykitės iš dailininkų – nei vienas iš jų netvirtina, esąs dailės restauravimo specialistas, nei vienas nesiima reikšti profesinės nuomonės apie svetimos profesijos dalykus. Priešingai, jie mokosi restauravimo – pirma, bent keletą metų universitetuose, vėliau praktikoje (panašiai kaip medikai), ir tik po to gali gauti kvalifikacinius atestatus. Gaila, kad KPD skatina neprofesionalumą architektūros paveldo apsaugoje, visiškai neatsakingai dalydamas atestatus. Taip suplakus profesijas, naikinamas paveldas ir kyla kvailų konfliktų, kurie civilizuotoje, savo praeitį gerbiančioje šalyje apskirtai nebūtų įmanomi.
Jokių būdu neteisinu KPD, kuris iš tiesų vengia prevencinio darbo. Bet gal vertėtų pareikalauti skaidrių ir aiškių įstatymų, užuot į Architektūros įstatymo projektą rašius, jog kiekvienas architektas – savaime architektūros restauratorius ir paveldosaugininkas. Matyt, iš Dievo malonės…