SKULPTŪROS LYGIOSIOS//ARBA VILNIAUS VAMZDŽIO ĮKONTEKSTINIMAS

Neseniai buvo surengtas finalinis – tikiuosi – vienos istorijos, ypač skardžiai skambėjusios prieš trejus metus, renginys. Vilniaus dailės akademijoje pristatyta knyga „Vieno projekto apkalta“. Šiek tiek priminsiu kontekstą. 2009-ųjų vasarį Vilniuje, tuometinėje Europos kultūros sostinėje, buvo atidengtos trys žinomų Lietuvos kūrėjų skulptūros – Roberto Antinio „Puskalnis“, Mindaugo Navako „Dviaukštis“ ir Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“.

Šios trys skulptūros ir yra tas „vienas projektas“, kurio apkaltą – nemenkos knygos formoje – pristatė Vilniaus dailės akademijos profesorė Elona Lubytė, projekto kuratorė. Knygoje surinkti visi dokumentai, biurokratiniai raštai, visuomenės reakcijos – ir spaudoje, ir virtualioje aplinkoje – nuo 2008-ųjų metų vasario, kai gimė sumanymas, iki praėjusių metų rugsėjo, kai „7 meno dienose“ buvo paskelbtas vis dar naujausias skulptoriaus Vlado Urbonavičiaus interviu.

Neatsitiktinai būtent šis skulptorius užbaigia istorijos dėlionę, nes iš visų trijų skulptūrų jo kūrinys „Krantinės arka“ sulaukė didžiausios ir įvairiausios reakcijos – tiek publikos, tiek Vilniaus valdžios.

VIEŠAS = DISKUTUOJAMAS

Knygos pristatyme, kaip ir reikėjo tikėtis, kilo gana energinga diskusija, supinta dalyvių atsiminimais. Projekto rengėjams buvo priminta, kad ruošiant kontroversiškus viešus meninius projektus, reikia aktyviau komunikuoti su būsima publika, pasiginčyta, kokia taktika tikslingesnė bendraujant su valdininkais – diplomatija ar idealistinis šturmas, papasakota, kad nė vienas pasaulio miestas, kurio viešosiose erdvėse atsirado ne ideologinis, memorialinis ar dekoratyvinis, o aktualus menas, neišvengė tokių pačių, o dažnai ir aštresnių diskusijų, net su fiziniais veiksmais, tad Vilnius nėra išskirtinis.

Ypač susirinkusius knygos pristatymo dalyvius pralinksmino tapytojo Arvydo Šaltenio istorija. Jis pasakojo, kad, jau įsisiūbavus „Krantinės arkos“ virsmui į „Vamzdį“, vyko skulptūros magistro darbo gynimas. Jaunasis menininkas gynimą surengė savo sodyboje, kur, šalia akademijai skirtų darbų, drožė ir liaudiško stiliaus komercines skulptūras. Studentas atvykusiems profesoriams pasidžiaugė, kad, kol drožė liaudiškus dalykus, kaimo kaimynai jo visiškai negerbė. Bet, pamatę modernų baigiamąjį darbą, sujudo lankytis ir girti – „dabar mes kaip Vilnius, irgi turim savo vamzdį“, studentui sakė naujieji šiuolaikinio meno atsivertėliai.

20% GERO, 80% VIDUTINIO

Podiskusijos pagalvojau: ar yra dar kokia nors šios istorijos neaptarta ir neišnagrinėta pozicija? Ir radau tokią. Man įdomu – kas turi teisę, ar yra tokia teisė ir kiek tokių yra, turinčių teisę į neideologizuotas, nepuošybines ir nesiužetines skulptūras miesto viešosiose erdvėse? Juk visų skulptūrų atsiradimą tokiose vietose finansuoja viešieji pinigai – per savivaldybes, valstybinius fondus ir panašiai. Tokiu atveju į viešo meninio pyrago skiltį turi visų skonių ir estetinių prioritetų nešiotojai. „Bet ar gauna?“ – paklausiau savęs. Norint atsakyti, teko pasitelkti statistiką.

Meno rinkos analitikas Danas Tompsonas savo knygoje „Kaip parduoti kimštą ryklį“ pateikė meno įvertinimo formulę. Anot eksperto, visi – muziejininkai, dileriai, kolekcionieriai, kritika ir publika sutinka, kad 20 procentų viso meno yra geras ir labai geras menas, o 80 likusių procentų – niekalas ir estetinis dugnas. Bet visi – muziejininkai, dileriai, kolekcionieriai, kritika ir publika nesutaria, kuris menas patenka į tą dvidešimties procentų imtį. Šitaip suprantame, kad šimtaprocentinėje meno suvokimo formulėje 20 tampa plaukiojančiu skaičiumi.  Gana griežtai reglamentuotoje muziejinėje, kuratorinėje ir komercinėje rinkose 20-tukas yra pritvirtintas ilgais, bet vis dėlto ribotais trosais, o viešojoje erdvėje jis plaukioja nevaržomas – nuo grafomaniško iki muziejinio kranto. Todėl aš sugalvojau Tompsono formulės vedinį – kiekvienas turi teisę į sau priimtino 20 procentų valstybės finansuojamo meno.

SKONIŲ STATISTIKA

Kaip suskaičiuoti tą „kiekvieną“? Be abejo, tik formuojant skonio grupes. Aš, kai „Vieno projekto apkalta“ dar vyko tiesiogiai, smalsiai sekiau reakcijas – ir spaudoje, ir virtualioje aplinkoje. Nereikėjo būti itin akylam – matėsi, kad absoliuti vilniečių dauguma „Krantinės arkos“ nekenčia. Bet – ne visi. Maždaug kas ketvirtas, įvairių intencijų – estetinių, ideologinių ar opozicinio priešgyniavimo – vedamas „Arkos“ atsiradimui – su didesnėm ar mažesnėm išlygom – pritarė. Vadinkim tą ketvirtadalį proarkininkais. Lieka trys ketvirtadaliai vilniečių. Ar juos galima pavadinti tik „antiarkininkais“? Ne, nes stebint diskusijas, kurios kyla dėl kiekvienos viešos skulptūros Vilniuje, juos galima sistematizuoti smulkiau – į „proaiskaudininkus“, „prodekoratyvistus“, „prorealistus“ ir tuos, kuriems visa pasiūla nepriimtina. Taigi, Vilniuje yra penkios lygios grupės, turinčios teisę į sau priimtino meno 20 procentų.

Vilniuje yra apie 30 viešų skulptūrų, sukurtų ir pastatytų nuo sąlyginio „tyliojo modernizmo“ pradžios iki dabar. Aš sąmoningai pasirinkau tokias ribas, nes nuo 1960-ųjų metų viešosios skulptūros ideologija itin nepasikeitė, o Kęstučio Patamsio dar ne Visaginui, o Sniečkui skirtos skulptūros transformacija į realų, šalia Seimo pastatytą paminklą nepriklausomybei rodo, kad ši ideologija nepasikeitė visiškai.

IDEALI TVARKA

Aš neskaičiuosiu, ar tų trisdešimties skulptūrų lauke kiekviena grupė turi savo sąžiningą dalį, apsiribosiu tik proarkininkais. Iki Kultūros sostinės skulptūrinės iniciatyvos jie teturėjo „Kablį“ Geležinkeliečių rūmų fasade. Dar, tiesa, yra betoninės skulptūros Paneriuose, bet tai laukai, o ne Vilniaus viešoji erdvė, todėl jų neįtraukiu. 2009-aisiais pastačius „Puskalnį“, „Dviaukštį“ ir „Krantinės“ arką, proarkininkai gavo savo dispozicijon keturis objektus, o tai tėra maždaug 12-a procentų visų Vilniaus skulptūrų. Iki siekiamos ribos – su sąlyga, jei kitos grupės nepastatys daugiau savų skulptūrų, proarkininkai turi minimum dviejų objektų rezervą, o „Krantinės arka“ gauna tvirtą visuomeninio atstovavimo statusą.

Beje, įdėmesni skaitytojai gali paklausti: o kas atstovauja penktosios grupės, kuriems nepatinka visos Vilniaus skulptūros, interesams? Juk, norint juos patenkinti, 20 procentų viešo meno reikėtų sunaikinti? Bet taip ir buvo padaryta, kai 1990-aisiais iš miesto buvo išvežtos kelios skulptūros – nuo Lenino Lukiškių aikštėje iki komjaunuolių partizanų Pylimo gatvėje.

Taigi, šiandien Vilniuje su skulptūromis ideali tvarka – visi turi savo dalį to, kas jiems patinka.

REDAKCIJOS PRIERAŠAS: straipsnio autoriui maloniai sutikus, perspausdiname šį tekstą iš tinklapio www.stebiu.lt