Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija (LASKAO) beveik dvejus metus įgyvendino „Leonardo Da Vinči“ profesinių mainų programą. Neseniai dalis jų uostamiesčio Architektų klube surengė diskusiją, kurioje aptarė įgytą patirtį ir bei naudą, sumavo stažuočių rezultatus.
2 AR 3 SAVAITĖS – PER TRUMPAI
Pagal tarptautinę mokymosi visą gyvenimą programą „Leonardo Da Vinči“ užsienio stažuotėse dalyvavo 16 Klaipėdos krašto architektų. Įspūdžiai ir pamokos, parsivežtos iš Lietuvos atstovus priėmusių šalių – Italijos, Norvegijos bei Danijos – skirtingos, tačiau bendra nuomonė – galimybė dirbti kitų šalių architektų biuruose buvo vertinga patirtis. Vienas iš šio projekto iniciatorių, LAS Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininkas Vaidotas Dapkevičius, pats 3 mėnesius stažavęsis Venecijos (Italija) „Sergio Pascolo Architects” biure, sako, jog pirmasis įgyvendintas tarptautinis projektas buvo gera patirtis pačiai organizacijai.
Stažuočių trukmė skirtinga – nuo 2 savaičių iki 3 mėnesių. Jau sugrįžę dalyviai beveik vienbalsiai sutiko, jog 2 ar 3 savaitės – per trumpas laikas įsigilinti į priimančių šalių architektūros įmonių veiklos sąlygas, projektavimo specifiką, juolab visavertiškai įsilieti į kūrybinį procesą biuruose. Ilgesniam stažuočių laikui išvykę architektai turėjo daugiau galimybių produktyviai dirbti, o laisvu laiku – pakeliauti, pamatyti ir taip pažinti esamą architektūrinę aplinką. Pavyzdžiui, nuodugniai ištyrinėti garsiosios Venecijos architektūros bienalės ekspoziciją.
SKIRTINGA PATIRTIS IŠ ITALIJOS
LAS Klaipėdos apskrities organizacijai pavyko surengti vieną stažuotę Danijoje, 6 programos dalyviai vyko į Norvegiją, o 9 – į Italiją. Darbas pastarojoje šalyje, nors ir laikomoje architektūros citadele, ne visiems paliko pačius geriausius įspūdžius. Apibendrindamas savo stažuotės viename iš Romos biurų įspūdžius architektas Linas Pasiaura juokavo ten pamatęs, kokia neturėtų būti jo darbo vieta… Vilnietį nustebino chaotiškai knygomis ir brėžiniais užverstas interjeras, vangi tuomet užsakymų stokojusios įmonės veikla.
Tačiau būta ir kitokių itališkos praktikos pavyzdžių. Klaipėdietė architektė Jūratė Usanova pasakojo, jog ją priėmusioje Šiaurės Italijos miesto Brešijos architektų studijoje darbo pradžios ir pabaigos laiko buvo paisoma pavyzdingai, o ji su kolegomis intensyviai rengė vienos bažnyčios turimo sklypo ir pastatų pritaikymo visuomenės reikmėms projektą. Biuro aplinka puikiai pritaikyta darbui, jame dirbantys architektai naudojosi naujausiomis kompiuterinėmis programomis. Atliekant pavestas užduotis, glaudžiai bendradarbiauta su kolektyvu ir studijos vadovais.
SIEKĖ TVARIOS PLĖTROS PRAKTIKOS
Vienas stažuočių tikslų – perimti kolegų patirtis architektūroje taikant tvarios plėtros principus. Mat, tokios architektūros principai vis dažniau akcentuojami Lietuvoje.
Norvegijos Svolvaer savivaldybėje per stažuotę dirbęs ir šio miesto pramoninio kvartalo plėtros projektą rengęs architektas Rolandas Rakevičius sakė, jog norvegus, pirmiausia, domino žmogaus poreikių užtikrinimas, o ne aplinkosauginiai dalykai. Tuo pat metu kitoje Norvegijos vietovėje – Vega saloje, globojamoje UNESCO, Pasaulio paveldo centro projektą rengusios architektės Kristina Milvidaitė-Striškienė ir Ineta Kojelienė pasakojo turėjusios ieškoti itin subtilių architektūrinių sprendinių, kurie derėtų unikaliame kruopščiai saugomame salos kraštovaizdyje. Lietuvaičių pasiūlyta centro pastatų prie vandens ir ant vandens idėja buvo gerai įvertinta, tačiau ar bus įgyvendinta, nežinia. Tai priklausys nuo finansinių išteklių.
V.Dapkevičius minėjo, jog tvarios arcchitektūros sąvoka nebuvo kasdienės kalbos dalis, tačiau tuo metu kolektyvo rengta Abu Dabio (Jungtiniai Arabų Emyratai) plėtros vizija rėmėsi Europoje priimtais tvarios plėtros principais. Dabartinis Abu Dabio miesto plėtros modelis labiau primena plačiai išsidriekusius JAV miestus, todėl ieškota būdų kaip miestą suplanuoti racionaliau, neišplečiant jo ribų ir išnaudojant turimas galimybes sukurti kompaktišką, verslui ir gyvenimui patogią aplinką.
Vienas iš stažuočių dalyvių juokavo, jog ši sąvoka egzistavo jį priėmusios bendrovės projektų aiškinamuosiuose raštuose, tačiau praktika parodė, jog tai, koks bus projektuojamo objekto ar teritorijos santykis su aplinka, priklauso ne tik nuo architekto požiūrio, bet ir užsakovo intereso.
VALSTYBIŲ SIENOS – NE KLIŪTIS
Vakarų architektų kompanijos aktyviai dalyvauja įvairiuose architektūriniuose konkursuose. Tam ne kliūtis valstybių sienos ar kultūriniai skirtumai. Romos universiteto „La Sapienza“ prof. Guendalinos Salimei architektūros ir planavimo įmonėje „T-studio“ padirbėjusi klaipėdietė Inga Daukšienė pasakojo, jog viena šios įmonės darbuotoja buvo atsakinga už informacijos apie skirtingose šalyse vykstančius architektūros konkursus paiešką.
Per stažuotę Italijoje Vitalijus Jankūnas su kolege Rūta Kijauskaite rengė pasiūlymą konkursui statyti bohemiškus jaunimo nakvynės namus Barselonoje. Lietuviai kartu su kolegomis pasiūlė modernaus, naujausių ekotechnologijų pastatų komplekso idėją. Jų žiniomis, konkurse buvo apie 500 dalyvių, o laimėjo kompanija iš Rusijos, tačiau užsakovai projekto-laimėtojo neketina realizuoti. Konkursas tiesiog buvęs būdas patyrinėti planuojamos vietos perspektyvą bei… uždirbti.
Prie projektų teikiamų įvairiems tarptautiniams konkursams teko prisidėti ne vienam „Leonardo Da Vinči“ programos dalyviui. Pasirodo, dauguma Italijos architektų biurų konkursuose išbando jaunimo potencialą – tai studentų ar ką tik studijas baigusių architektų galimybė pasireikšti. Jaunimui leidžiama fantazuoti, teikti kūrybiškas ir drąsias idėjas, o patyrę ir „vardą jau turintys“ kolegos į procesą įsijungia jau vėliau, kai reikia konkrečių techninių sprendinių.
KŪRYBA IŠLAISVINA IŠ REALYBĖS
Profesinės kvalifikacijos skirtumų tarp Lietuvos ir kitų šalių architektų dauguma stažuočių dalyvių neįžvelgė. Projekto dalyviams nekilo didesnių problemų įsiliejant į priimančius kolektyvus, tiesiog reikėjo laiko priprasti prie naujos darbo tvarkos ar naudojamų technologijų.
Pagrindinė pamoka, kurią akcentavo diskusijos dalyviai – neužmiršti kūrybiškumo. „Išvažiavę vėl turėjome galimybę pabūti tikrais, kuriančiais, architektais, turėjome galimybę kūrybiškai dirbti, mūsų nevaržė įstatymų pinklės – įvairūs reikalavimai, reglamentai, normos. Pavyzdžiui, tuo metu, kai su italais diskutavome apie arabiško miesto specifiką, internetu bendravau su kolegomis Lietuvoje. Jie čia rengė peticiją šalies valdžiai dėl naujojo Statybos įstatymo… Jaučiausi keistokai“,– pasakojo V.Dapkevičius. Jo nuomone, būtent kūryba architektams turi tapti instrumentu, išlaisvinančiu iš netenkinančios realybės.
Parengta pagal Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos informaciją.
