SNIEGUOLĖ IR 7 KLAUSTUKAI//OVACIJOS KLAIPĖDOS KRANTINĖJE KOL KAS ATIDEDAMOS

Lietuvos miestovaizdžiuose kultūra nedominuoja. Prieš 40metų pastatytas Šiuolaikinio meno centras ir Opera Vilniuje – bene vieninteliai pastatai, reprezentuojantys kultūrą mieste monumentaliu formatu ir atviru fasadu. Kitais atvejais, mūsų kultūrinė architektūra antraplanė, kukli, nelendanti į pagrindines miestų panoramas, nesitransformuojanti į išskirtinę „atvirukinę“ architektūrą. Pagrindinius mūsų miestovaizdžių bruožus vizualiai tebekuria bankai, prekybcentriai ir bažnyčios.

Postrevoliucinė konversija Vilniuje, prieš porą metų pasibaigusi nelauktai elegantišku Nacionalinės dailės galerijos apsireiškimu dešiniajame Neries krante, atrodo, nutraukė dešimtmečiais trukusį  kultūrinės architektūros partizanavimą šalutinėse gatvėse ir šalutinėse erdvėse. Juolab, kad ir greta spurdantis ambicingas MMC vulkanas yra pritvinkęs ketinimų ateiti į sostinės panoramą su išskirtine kultūrine architektūra. Gal būtent šis galerijų tandemas netrukus taps reikšmingu kultūriniu matmeniu Vilniaus miestovaizdyje, kurį ignoruoti netgi kultūriniams trumparegiams taps nebepatogu.

ARCHITEKTAI MUZIKINĮ STUMIA PRIE VANDENS

Klaipėda taip pat ambicingai ėmėsi urbanistinio miestovaizdžio kultūrinimo. Čia ką tik baigėsi Architektų sąjungos skelbtas atviras architektūrinis-urbanistinis konkursas naujo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vietai parinkti.

Nors konkurso organizatoriai nurodė dalyviams išanalizuoti 4 galimas teatro statybos vietas (esama Muzikinio teatro vieta Danės g.; teritorija prie Danės upės greta „Teo.lt“ pastato Danės g.; buvusios „Laivitės“ teritorija; Vasaros koncertų estrados teritorija), net 5 iš 6 projektų autoriai naujajam teatrui siūlė vietą greta uosto kanalo ir Danės žiočių, buvusioje „Laivitės“ teritorijoje. Išskirtinės miesto ląstelės greta uosto kanalo architektūrinė trauka, pasirodo, tokia stipri, kad ko gero net bus įstūmusi Klaipėdos architektus į savotišką hipnozę – konkursas iškėlė daugiau klausimų negu atsakymų.

Be abejonės, išskirtinis kultūrinis objektas ant jūrinio kranto, jau seniai tapo ne vieno uostamiesčio panoramine ikona. Oslas, Stokholmas, Gioteborgas, Kopenhaga, Hamburgas, praskynę kelią kultūriniams pastatams į uostų akvatorijas, ne tik susikūrė stiprius architektūrinius identiteto ženklus, bet ir įrodė, kad kokybiška kultūros ir laivybos gretimybė generuoja dinamišką ir įtaigią urbanistinę erdvę. Taip radosi ne tik vizualiniai, bet ir funkciniai miestų branduoliai, kurių gravitacija tapo itin reikšminga.

MEMELIS KERTA MIESTUI LANGĄ Į JŪRĄ

Klaipėdos miestovaidžio humanizavime, deja, euforijos gerokai mažiau. Žinoma, beveik šimtmetį už uosto tvoros pratūnojusiam miestui, nėra lengva išsivaduoti iš kompleksų, nors pastarąjį dešimtmetį urbanistiniai bandymai „pasirodyti jūrai“ vis labiau pastebimi. Kantriai piliavietės teritoriją masažuojantis „Jūros vartų“ projektas jau beveik tapo marinistine miesto centro dalimi, o kitame Danės krante iš uosto infrastruktūros „ištrūkęs“ buvusios laivų remonto įmonės „Laivitė“ sklypas dar tik žengia pirmuosius žingsnius vietos „įcentrinimo“ link.

Naujasis teritorijos savininkas „Memelio miestas“ prieš porą metų surengė konkursą, kurį laimėjo jungtinis architektūrinių firmų ARCHES ir SCHMIDT/HAMMER/LASSEN kolektyvas. Vilniečiai ir danai multifunkciniame, beveik 7 ha kvartale, nupaišė daugiabučių (32.326 kv.m), biurų (25.355 kv.m), parduotuvių (19.308 kv.m), viešbutį (18.412 kv.m), konferencijų salių (2.100 kv.m), sveikatingumo centrų (4.213 kv.m), kazino (1.030 kv.m), restoranų (1.192 kv.m) ir kitų patalpų (apie 3.000 kv.m). Užstatymas numatytas tankus, bet ne itin aukštas, iki 30 metrų.

“Memelio miesto” generalinis direktorius Darius Anužis sakė portalui PILOTAS.LT, kad konkursiniai pasiūlymai statyti naująjį Klaipėdos muzikinį teatrą “Memelio miesto” zonoje “yra įdomūs ir praturtintų būsimą kvartalą”. Direktorius pripažino, kad jau seniau galvota, jog naujos kokybės kvartale ant uosto kanalo kranto galėtų atsirasti ir stambesnis kultūrinis objektas, tačiau tai nėra NT vystytojo kompetencija. D.Anužis teigė, kad pakoreguotame Klaipėdos bendrajame plane, buvusioje „Laivitės“ teritorijoje nurodyta „uosto konversijos zona“ ir paskirtis „kita“. O tai reiškia, anot direktoriaus, kad įvertinus visas aplinkybes, miestas nutarė, kad uosto krova „Laivitės“ teritorijoje nėra racionali ir objektyviai tikslingiau teritoriją naudoti gyvenamajai, komercinei ir pramogų funkcijai.

UOSTO DIREKCIJA: NIEKADA NESUTIKSIME

Atrodo, kad teritorijos savininko ir Klaipėdos savivaldybės pozicijos dėl vietos paskirties iš tiesų sutampa, nes konkurso, numačiusio Klaipėdos muzikinį statyti „Memelio mieste“, vertinimo komisijai vadovavo pats miesto meras V.Grubliauskas, joje dirbo ir miesto vyr. architektas A.Mureika. Deja, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, kuriai priklauso visos uoste esančios krantinės ir visa akvatorija, pozicija yra absoliučiai priešinga. Įmonės generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas iš karto po konkurso griežtu raštu torpedavo laisvamanių aljansą – pradedant Klaipėdos architektų organizacija, savivaldybe ir baigiant Klaipėdos muzikiniu teatru bei Kultūros ministerija.

Uosto direkcija teigia, kad „uosto žemė su joje esančia infrastruktūra – krantinėmis – turi būti naudojama uosto funkcinei paskirčiai, su laivyba susijusiai ūkinei ir komercinei veiklai“. Uosto direkcija nustebusi, kad teatro „vietos parinkimo konkurso organizatoriai laisvai interpretavo parenkamos vietos esamą statusą, siūlydami parinkti teritoriją, kuri nėra naudojama savivaldos reikmėms“. Uosto direkcija mano, kad „sąlygų rengėjai sąmoningai ir jau ne pirmą kartą bando realizuoti architektų sumanymus uosto teritorijų sąskaita, ignoruodami net ir tą faktą, kad visos uosto krantinės yra strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintys statiniai“.

Kad neliktų abejonių, Uosto direkcija patikina, kad „niekada nesutiks, kad Muzikinio teatro ar kitų objektų statybai būtų parinktos vietos uosto akvatorijoje ar teritorijoje. Nes naujos statybos neturi trukdyti brangiai kainavusių uosto krantinių panaudojimui pagal jų tiesioginę paskirtį“.

KULTŪROS MINISTRAS: PROJEKTAS PER ANKSTYVAS

Čia dera paaiškinti, kad konkursą laimėjęs projektas, numatė Muzikinį teatrą statyti ne „Memelio miesto“ sklype, o greta – vadinamoje „Kaušo“ akvatorijoje tarp uosto krantinių Nr.23, Nr.24, Nr.25, sudarančių pusiau uždarą baseiną. Taigi, iš tikrųjų Muzikinis teatras, sumanytas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto „teritoriniuose vandenyse“, tapo pastarajam „maloniu“ siurprizu.

Gal tai, kad Uosto direkcija apie tokį „kultūrinį desantą“ sužino paskutinė, tėra konkurso organizatorių taktika, tikintis, kad intensyvioje žiniasklaidos šviesoje pavyks lengviau įtikinti uosto šeimininką dėl išimties. Tačiau Klapėdos savivaldybės Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kastytis Macijauskas taip nemano. Portalui PILOTAS.LT jis paaiškino, kad „dėl kultūrinio pastato statybos uosto infrastruktūros zonoje ir uosto akvatorijoje gali iškilti begalė juridinių problemų, kurių Klaipėda viena bus tiesiog nepajėgi išspręsti“. K.Macijausko manymu, pagal galiojančius įstatymus, „šiandien pastatyti teatrą Klaipėdos uosto akvatorijoje galimybių nėra, nors pati idėja ir viliojanti“. Be to, direktorius mano, kad tokia statyba būtų „nepateisinamai brangi“.

Dar skeptiškiau naujo Klaipėdos muzikinio teatro galimybes iškilti uosto teritorijoje apibūdino kultūros ministras. Portalui PILOTAS.LT Arūnas Gelūnas sakė, kad „šiandien tokio pobūdžio architektūrinės fantazijos atrodo pernelyg paaugliškai.“ „Kai aš išgirstu, jog klaipėdiečiai sumąstė statyti naują teatrą vandenyje ir tam reikėtų kuklių 150 milijonų, tai imu sarkastiškai galvoti, kad arba jie nemato ekonominės situacijos už lango, arba turi kažkokį stebuklingą mecenatą, tik jo vardo dar nesako. Ministerija tokių pinigų neturi ir apčiuopiamoje perspektyvoje neturės,“- teigė A.Gelūnas.

Ministras paaiškino, kad vidutiniškai 100 milijonų litų kasmet kultūrinės infrastruktūros plėtrai gaunamų iš valstybės biudžeto neužtenka užbaigti netgi pradėtoms M.Mažvydo bibliotekos, M.K.Čiurlionio muziejaus, Vilniaus, Kauno teatrų ir smulkesnių objektų rekonstrukcijoms. Anot A.Gelūno, svajoti apie tokio masto naujus projektus bus mandagu nebent nuo 2014-ųjų, kai prasidės sekantis Europos struktūrinių fondų finansavimo etapas.

NEČEMPIONIŠKAS LAUREATŲ ĮVARTIS

Žinoma, kol investicinių galimybių nėra, galbūt Klaipėdos savivaldybė rastų galimybių viena „stumti“ Teatro vandenyje eskizą klampiais projektų derinimų maršrutais ir lygiagrečiai ieškoti pinigų užsieniuose. Tačiau ir čia tyko slidūs paviršiai.

Visų pirma, dėl to, konkurso laureatai (firma „Andrijauskas ir partneriai“, architektai: E.Andrijauskas, R.Amšiejus, M.Černiūtė-Amšiejienė, R.Rakevičius, A.Jašinas, A.Baužys) leido sau be didesnio kupiūravimo klonuoti pasaulyje garsų „Snohettos“ operos embrioną klaipėdietiškame kontekste, tarsi nuduodami, jog vietos parinkimo konkursuose įskaitomi ir ranka įmušti įvarčiai. Ką tuo metu veikė vertinimo komisija,- galės savo seminaruose nagrinėti meno istorikės. Aišku viena, kad pasirodžius su tokiu „originaliu sumanymu“ padorioje Europos kompanijoje, grės neišvengiama pajuoka ir pažeminimas.

Apskritai šiandieniniame kontekste kultūrinio objekto statybą prie vandens skelbti progresyvia ir drąsia, galima nebent Lietuvos ūkininkų suvažiavime. Jeigu suskaičiuotume, kiek pasaulio miestų tą jau padarė ženkliai anksčiau, greičiausiai paaiškėtų, kad nūnai teatrus prie vandens stato visi, kurie tik to vandens turi.

„UOSTO IŠIMTIES“ ĮDARBINIMAS MIESTUI

Taigi, padėjus pionieriškas vėliavas į šalį, derėtų ramiai ir racionaliai padiskutuoti apie optimalią ir integralią struktūrą „Memelio miesto“ teritorijoje, kad naujasis urbanistinis „solistas“ neatsidurtų neapgalvotoje funkcinėje ir kultūrinėje tremtyje. Kad visa teritorija, tapusi uosto išimtimi, intensyviai dirbtų miesto centro branduoliu. Be to, reikėtų turėti omeny, kad statyti mažesnį nei 1.000 vietų modernų muzikinį teatrą šiandien neracionalu ekonomiškai, o Klaipėda vargu ar pajėgtų išlaikyti trupę, gebančią telkti didesnę nei Vilniuje „operinę“ auditoriją ne tik į „Snieguolės ir septynių nykštukų“ premjerą, bet bent jau, kas savaitę…

Taigi, gali paaiškėti, kad optimali Klaipėdos jūrinio fasado „solisto“ paskirtis – nebūtinai teatras. Tai gali būti ir kitas, septyninikštukiškai spinduliuojantis visuomeninis urbanistinis šviesulys niūriame uostamiesčio veide. Tereikia devynis kartus pamatuoti.