Žymiojo prancūzų modernizmo architekto Le Corbusier Prancūzijoje suprojektuota Ronšano koplyčia – pripažintas XX amžiaus architektūros šedevras. Todėl projektuoti šios architektūros ikonos pašonėje būtinas ne vien pasitikėjimas, nepriekaištinga reputacija, bet ir drąsa. Architektas Renzo Piano šįkart jos nepritrūko ir iššūkį priėmė.
KOLEGŲ NUOMONĖS IŠSISKYRĖ
Vienas garsiausių XX amžiaus modernių Europos statinių – pagal Le Corbusier projektą pastatyta Ronšano koplyčia (1954) – kasmet sutraukia ne tik piligrimų, bet daugybę architektūros mylėtojų iš viso pasaulio. Neseniai kalvos šlaite pagal architekto R.Piano baigto statyti subtilios ir kontekstualios architektūros Lankytojų centro paskirtis – sukurti daugiau galimybių susikaupti bei suteikti vietai daugiau gyvybės. Nors architektui svarbu buvo sukurti ramią aplinką, kuri padėtų dar labiau pabrėžti bažnyčią, tačiau 2008 metais paviešinus projektą, kilo gana aršūs debatai. Projekto oponentai tuomet baiminosi, kad naujasis statinys atitrauks dėmesį nuo skulptūriškojo Le Corbusier šedevro. Prancūzijos kultūros ministrui adresuotą peticiją prieš šį sumanymą greta kitų pasirašė garsūs architektai R.Moneo, R.Meieris ir C.Pelli, o idėją palaikė M. Fuksas, D.Adjaye, T.Ando, J.Pawsonas ir kiti.
Beje, projektą užsakė ta pati prancūzų asociacija, kaip ir pačią koplyčią – „Association Oeuvre Notre Dame du Haut“.
3 ARCHITEKTŪRINĖS ĮPJOVOS
Kad naujasis kompleksas neatitrauktų dėmesio nuo žymiosios koplyčios, architektas R.Piano jo segmentus integravo į link jos kylančios kalvos šlaitą. Projektą sudarančios dalys – tarsi 3 architektūrinės įpjovos žaliame kalvos šlaite. Tai pats Lankytojų centras, Neturtėlių Šv. Klaros seserų vienuolynas ir piligrimų koplyčia. Senąjį Lankytojų centrą pakeitė naujas ne tik subtilesnis, bet ir žymiai funkcionalesnis pastatas, kuriame yra bilietų kasa, parduotuvėlė, sodas, administracinės patalpos, archyvas ir susirinkimų kambarys. Statinys dera kraštovaizdyje, o savo skaidria siena atsiveria į lankytojų atvykimo teritorija.
Vienuolyno dalis apima 12 seserų apartamentus, svečių patalpas ir koplytėlę piligrimams. Seserų apartamentai – į šlaitą įterptos mažos 2,7×2,7 gelžbetonio celės iš kurių atsiveria vaizdas į slėnį. Kiekvieną jų taip pat papildo žiemos sodas bei erdvė kontempliuoti.
Kalvos šlaite įkomponuotos piligrimų koplytėlės paprasta betono, cinko, medžio architektūra sukuria aplinką meditacijai.
SVARBI DALIS – KRAŠTOVAIZDIS
Projekto autoriai taip pat didelį dėmesį skyrė kraštovaizdžiui (kraštovaizdžio arch. M.Corajoudas) – išsaugojo esamą kalvos šlaito augaliją, kurią išnaudojo siekdami sukurti architektūros ir gamtos harmoniją. Kol kas realizuota tik pusė kraštovaizdžio projekto, todėl tikrasis projekto vaizdas išryškės vėliau. Projektuojant Lankytojų centro kompleksą taip pat buvo paisoma ir į energetinio efektyvumo dėsnių.
Šis atvejis yra toli gražu ne pirmas, kai architektas R.Piano drąsiai imasi rizikingo sumanymo. Bene garsiausias iš ankstesnių – Georges Pompidou meno centras Paryžiuje (kartu su architektu R.Rogersu). Nors naujasis jo architektūros darbas visai kito pobūdžio – labiau įsiklausantis nei teigiantis, prestižinės Pritzkerio architektūros premijos laureatas ,atrodo, nepaslydo ir šįkart.
Pagal firmos „Renzo Piano Building Workshop“ ir archrecord.construction.com informaciją.
