Personalinė Kęstučio Grigaliūno paroda „Mirties dienoraščiai“ neįprastas reiškinys mūsų kultūroje, orientuotoje į dabartį, į kosmopolitišką erdvę, į menininko individualius potyrius, efektą. Tiesa, efekto „Mirties dienoraščiuose“ yra, bet jis kitoks. Paroda atidaroma kovo 10 d. (ketvirtadienį), 18 val., galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas).
"Mirties dienoraščiai" kalba apie Lietuvos Respublikos piliečius, nukentėjusius nuo pirmosios sovietinės okupacijos (1940 birželio 15 – 1941 birželio 28): lietuvius, žydus, lenkus, rusus, totorius. Nekaltai nukankintus, sušaudytus. Apie jų nutrauktus gyvenimus ir sudaužytus likimus, apie mirtį ir žudymo absurdiškumą.
Jau keleri metai Kęstučio Grigaliūno domėjimosi objektu yra represinių struktūrų naudojamas fotografavimo būdas, kai asmuo fotografuojamas vienu metu iš priekio ir iš šono. "Mirties dienoraščiuose" menininko paieškų išeities tašku tapo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išleistas "Lietuvos gyventojų genocido I-asis tomas: 1939 – 1941", kuriame suregistruoti 30.461 asmuo, vienaip ar kitaip nukentėjęs nuo sovietinės okupacijos. Dėl didelės darbo apimties K.Grigaliūnas apsiribojo sušaudytų ir nukankintų asmenų fotografijų Lietuvos ypatingajame archyve paieška, kurios ir tapo ekspozicijos pagrindu. Darbai atspausdinti šilkografijos technika. Po kiekvienu portretu autoriaus ranka užrašytos trumpos vaizduojamųjų asmenų biografijos.
Beje, atidarant parodą, dr. Odeta Žukauskienė pristatys ir K.Grigaliūno knygą „Mirties dienoraščiai“.
„Praeitis yra keistas dalykas. Ji yra praėjusi ir vis dėlto dabartiška. Kas įvyko, tas įvyko, ir vis dėlto mes negalime dėlto nusiraminti. Ji vis iš naujo sudabartinama, interpretuojama, perinterpretuojama, įvaldoma, atstumiama, nutolinama, priartinama, sudievinama, sukonkretinama, išlydoma. Jei mes ją pamirštame, ji vis dėlto išlieka kaip neraminantis faktorius. Ji susidabartina netgi pati, dažnai prieš mūsų valią (…). Ji gali slėgti mūsų pečius kaip našta, kurią mes mielai norėtume nusimesti. Bet mes to padaryti negalime. Ji yra mūsų pačių dalis. Mes negalime be jos gyventi. Ji turi tarnauti gyvenimui. Ar ji tokia yra? Ir jeigu, būdama nutolusi, tokia nėra, ar mes galime pasiekti, kad ji tarnautų gyvenimui? Ar mes ją tokią darome? Ir kai mes darome ją tarnaujančią gyvenimui, kas tuomet vyksta su ja?“ (Jörn Rüsen)
Veiks paroda iki balandžio 1.
K.Grigaliūnas "Mirties dienoraščiai". Mirties fragmentai.
rA
( 2012-01-24 )
Gerą darbą dirba Kęstutis !
angliukas
( 2011-03-20 )
man nelabai fenqshui tokie menai kai naudoja yapatingai autentiskus dalykus. cia man daugiau ne „meno“ yra bet tokios tirštos makabrikos. ta makabrika sustiprina ir tas nuotrauku kiekis. be to „savo ranka“ rasyti po nukankitais zmonemis isiveda toks lyg ir woodoo zaidimas, kuris cia nelabai reikalingas ir motyvuotas. rimta tema bet nesuvaldyta, vietom persudyta ir menui reikalingos zaismes momento ner. taip iki juodumo juodai, kad jau ner ka dar juodziau pajuodinti. nepatinka.