LABIAU MEDINIS//MUHU MAJA GRĄŽINA ORGANIŠKĄ ARCHITEKTŪRĄ Į SCENĄ

Amatininkas kartais tampa labiau kūrėjas, nei architektas, globalėjančiame pasaulyje atrajojantis besismelkiančius į sąmonę tarptautinės architektūros įvaizdžius, laikmečio štampus ir estetines madas. Šį akibrokštą ištarti padrąsino jauno estų architekto Mihkel Tuur savadarbis vasarnamis Muhu Maja, realizuotas nedidelėje Muhu saloje Estijos vakaruose. Naivokas mąstymas iš savęs, vaikiško žaidimo kaladėlėmis aistra, liaudies išradėjo gyslelė ir kūryba nusiėmus profesionalausarchitekto kaukę leido, atrodo, M.Tuur‘ui pasiekti gerokai svaresnių rezultatų, nei jis tikėjosi.

Užduotis nebuvo ambicinga. Nedidelis vasarnamis (53m²) turėjo iškilti plyname atšiaurios Muhu salos lauke, kur vyrauja apystipriai, besikaitaliojančios krypties vėjai. Kadangi programa nebuvo didelė – 3 kambariai – architektas nuo to ir pradėjo. Struktūrinė schema neįmantri: 3 kambariai –  3  sparnai. Tarp jų – netaisyklingos ir skirtingos lauko erdvės, puikiai formuojančios užuovėjas kultūringam poilsiui. Kadangi kambariai skirtingi – svetainė su virtuve (25m²), miegamasis (11m²), sauna (7m²) – savo dydžiu ir erdviniu poreikiu, architektas, nesukdamas galvos, tas skirtingas erves ir suformavo. Po to, dar labiau nesukdamas galvos, užmovė stogą ir…. siurprizą pakrikštijo.

Parodaksalu, bet esu tikras, kad tas atsainus, vaikiškas (ar primityvistinis) projektavimo metodas, „tenkinant tik esminį poreikį“, šiuo atveju būtent ir davė netikėtą ir lemtingai svąrų architektūrinį rezultatą. Architektūra tiesiog nebuvo daroma, ji – atsitiko.

Architektūra turbūt jau nuo baroko laikų išgyvena tarptautinių, visiems privalomų, stilių potvynius ir atoslūgius. Dominuojantys stiliai tampa savotiškomis pasaulinėmis religijomis su jiems tarnaujančių, jas ginančių ir jas finansuojančių miniomis. Kurti kitokią architektūrą yra beveik nešvanku ir bedieviška. Taigi, savotiškai pagoniškas jaunojo esto pavyzdys Muhu saloje galbūt ir rodo, kad ignoruojant architektūrinę kūrybą ir jos metodus internetiškoje minioje, neišvengiamai vedančius į niveliaciją, estetinį nutautėjimą ir banalumą, galima rasti tegu ir neplatų, bet savo kelią.

Muhu Maja– neįkyriai pozityvus. Tai geras pavyzdys, kai derinant tradicinį šiaurietiškos triobelės archetipą, gana modernią klijuoto medžio technologiją, pasidaryk pats metodą ir vaikišką architektūrinį žaidimą galima sukurti originalų, jaukų ir gerietišką architektūrinį opusą. Pagrindinis žaislas – pušiniai medžio tąšai 150x50mm. Juos klijuojant (tiesiog PVA) ir netaisyklingai prastumiant, suformuotos skulptūriškos interjero erdvės, sumodeliuotas pastato pavidalas.

Neįmantrios pušinių tašelių jungtys interjere kuria savitą propelerinę erdvę, kuri nuolat mainosi, besikeičiančio apšvietimo per gausius ir skirtingus langus, poveikyje. Apskritai, Muhu Maja interjeras turi stiprų somatinį poveikį – medinius paviršius norisi liesti, glostyti, jų energija yra švelni ir teigiama. Visiška priešingybė sugalvotų (ar klonuotų) interjerinių triukų bei įmantrių apdailos medžiagų paviršutiniškam plepėjimui dažname žurnaliniame interjere.

Interjeras be apdailos – turbūt geriausias interjeras, kuriame įkūnytas pats statybos procesas, nenutrūkstamai bylojantis savo medžiagiškumą, savo rankdarbiškumą, savo vertybes.

(Architekto Mihkel Tuur nuotraukos)