REDAKTORIAUS STULPELIS: Diena, kai buvome didelė tauta

Tą sausio naktį, tiksliau paryčiais, Eurika Masytė dainavo Laisvę gal penkioliką kartų Kauno savivaldybės didžiojoje salėje, spengiant viltingai tylai.
Įrašas sukosi it begalinė mantra, o žinių iš Vilniaus vis nebuvo. Radijas tylėjo. Mes irgi. Žinojome, jog Vilnius verda, tačiau privalėjome nepalikti atsarginio miesto-tvirtovės.
Kaunas įtempęs raumenis laukė kankinančioje nežinioje…
Po dešimties metų traukinio Kaliningrad-Maskva kupe, ties baltosios butelio pabaiga, sovietų generolas S.J.A., iki 1993 tarnavęs Kaune, detaliai paaiškins, kodėl Kaune lemtingu momentu nebuvo imtasi jokių karinių veiksmų ir koks jo nuopelnas tame neutralume. Prisipažinsiu, ko gero nėra saldesnio komplimento, kaip priešo generolo tostas “Už lietuvius, kurie tą sausį atstovėjo savo!”
Pažadėjau naktinio kupe tet-a-teto neišduoti, tik pasakysiu, jog generolo versija labai panaši į tiesą. Juolab, kad ją beveik paraidžiui vėliau patvirtino ir Algirdas Patackas (AtA), 1991-ųjų žiemą faktiškai ėjęs Kauno karinio komendanto pareigas ir susitikęs su visais, Kaune dislokuotų CCCP dalinių vadais.
Tą vakarą ir naktį, palikęs besilaukiančią žmoną ir du pipirus bendrabutyje, praleidau Savivaldybės pastato viršutiniame, šeštajame aukšte, Kauno vyriausiojo architekto kabinete.
Per langą vis lįsdavau ant plokščio stogo patikrinti situacijos. Miestas nemiegojo. Buvo neįprastai gyvas. Zujo mašinos, švietė langai. Apačioje, Savivaldos aikštėje rinkosi žmonės. Apie vidurnaktį jų buvo jau nemažai. Pildėsi ir Laisvės alėja, veikė net kavinės. Kauniečiai pašokę iš miegų skubėjo ginti to, kas miestui svarbiausia – savo valdžios. Meras Vidmantas Adomonis, ko gero, tapo vieninteliu istorijoje Kauno meru, už kurį kauniečiai stojo mūru ir buvo pasiruošę aukoti savo gyvybes…
Laukimo naktis visada ilga. Budėjimo nežinioje naktis – dar ilgesnė. Slogi ir sekinanti. Geriausia ją trumpinti kokia nors veikla. Ypač, kai tau trim ir jūra iš esmės dar iki kelių.
Desantininkai, aišku, nusileis iš malūnsparnio ant plokščio Savivaldybės stogo ir puls pastatą per mano kabineto langą. Jie turi papulti į pasalą. Būtų nedovanotina gėda, kad būrys, šturmavęs Kauno vyr.architekto kabinetą, jį užimtų be nuostolių.
Kadangi Saulius Gricius (AtA) (vicemeras, vadovavęs Savivaldybės gynybai) nurodė budėti savo darbo vietoje, tad ėmiausi stiprinti man pavestą fronto ruožą. Po keletos valandų, svetingai į stogo terasą švietęs langas, buvo kruopščiai aprūpintas savadarbe inžinerine fortifikacija, parengta intervencinės gyvosios jėgos naikinimui smulkiu mastu.
Aišku, iš dabartinės perspektyvos žvelgiant, fortifikacija labiau panašėjo į „Vienas namuose“ inovacijas, tačiau, esu tikras, rusų desantininkai tuo filmu kaučinti nebuvo, todėl neabejotinai būtų įstrigę neribotam laikui.
Prisimenu, jog vėliau, po poros sausio budėjimo savaičių grįžęs į darbą, turėjau dieną kitą gražios veiklos, kol išardžiau savo paties fortifikacines konstrukcijas. Tačiau kaži koks neiššauto šovinio kartėlis visgi liko…
Tuomet viskas atrodė kitaip. Tuomet viskas ir buvo kitaip.
Lietuva iš tiesų buvo mūsų. Arti kiekvieno. Sava, vienintelė, paskutinė… Kaunas – taip pat.
Lyginant 1991 sausio Lietuvą su šiandienine – daug paprasčiau suvokti skirtumus, kai lygini ranka pasiekiamus, asmeniškus dalykus, o ne aukštas abstrakcijas. O tų skirtumų daug. Todėl turiu prisipažinti, kad vargu ar neužmirštuolėmis apsibarstęs prezidentas, o juolab, meluose ir arogancijoje mirkstantis Kauno mylmeras, galėtų šiandien tikėtis mano (ir maniškių) stovėjimo mūru po jų langais pavojaus akivaizdoje. Ir jie žino kodėl. Kaip šauksi, taip atsilieps, sako tauta. Ir ji teisi. Netgi tada, kai rikiuojasi prie išvykstančio lėktuvo trapo.
Visada yra papildomų sąlygų, primindavo bičiulis Jurgis Gimberis (AtA). Ir jų nevalia ignoruoti. Ypač ten, viršuje…