RAUDONASIS IMPORTAS//ATSITIKTINIŲ SUTAPIMŲ KULTŪRINĖS PARALELĖS

Sausio 13-oji tampa labiausiai intriguojanti nacionalinė šventė. Kuo ji labiau tolsta istorijos perspektyvoje, tuo įdomesni ir mažiau nuspėjami darosi šventiniai kontekstai. Vis daugiau randasi „atsitiktinių sutapimų“, kurie, be savo tiesioginių užduočių, kaskart netiesiogiai patvirtina ir Sausio 13-osios svarbą pilietinei visuomenei bei XX amžiaus Lietuvos istorijai.

Kiekvieną reikšmingą nacionalinę datą pažymi ne tik tauta, bet ir jos nedraugai. Draugams paprastai pakanka santūraus mandagumo gesto, tačiau nedraugai „mūsų dienomis“ kasmet dirba intensyviai ir gausiai. Ruošiasi joms iš anksto, įdeda daug kūrybos ir išradingumo, kad „mūsų diena“ įgautų kuo daugiau kontraversijos, nepilnavertiškumo ir nihilizmo.

Tai, kad Sausio 13-oji tapo reguliariai „atsitiktiniais sutapimais“ aprūpinama nacionaline švente, galima suprasti, jog būtent ji yra labiausiai nepatogi mūsų etatiniams nedraugams ir būtent ją jie norėtų deformuoti tautos sąmonėje pirmiausia. Nuoseklus ir nuolatinis Sausio 13-osios torpedavimas specialiai parinktais kultūriniais ir dezinformaciniais užtaisais, perša išvadą, kad taikinyje yra ne tik tos dienos vadai, bet ir monolitinė tautos vienybė. Gebėjimas operatyviai susitelkti ir aktyviai reaguoti į agresiją. Eilinių piliečių drąsa, ištvermė, minios disciplina.

Akivaizdu, kad lietuvių pilietiškumas yra būtent ta savybė, kuri labiausiai erzina etatinius nedraugus, nes būtent į jį vis dažniau kreipiamos propagandinės salvės ir „atsitiktinių sutapimų“ desantai.

Šiemet bene ryškiausias „sutapimas“ –dirigento Valerijaus Gergijevo ir Sankt Peterburgo Marijos teatro orkestro koncertas Kauno „Žalgirio“ arenoje sausio 13. Po kelis metus Lietuvoje “sutapimais” sausio 13-tosiomis dirbusių seržantiškos grupės „Liube“ ar Komunizmas.org numylėtinio Olego Gazmanovo, tai akivaizdžiai rimtesnis kultūrinis-propagandinis projektas, skirtas šviesesnėms ir sunkiau dresuojamoms galvoms. Vienintelis proginis maestro V.Gergijevo koncertas Lietuvoje – uolaus V.Romanovo fondo triūso produktas.

Svarbu ir tai, kad pasaulyje daug gastroliuojantis V.Gergijevas, rado laiko padirbėti ir prie proginio repertuaro Sausio 13-ajai. Maestro pasirūpino, kad “Žalgirio“ arena išgirstų ne tik euforiškąjį P.Čaikovskio Pirmąjį koncertą, tapusį etaloniniu TSRS kino žurnalų, raportuojančių apie tarybinės liaudies pergales, garso takeliu, bet ir ištraukų iš A.Borodino operos „Kunigaikštis Igoris“, apdainuojančios slavų didžiavyrių žygius ir karus. Maestro nėra naujokas, parenkant specialius muzikinius receptus specialioms progoms – 2008-ųjų Rusijos ir Gruzijos karo metu, V.Gergijevas Cchinvalyje surengė koncertą, kuriame skambėjo D.Šostakovičiaus 7-toji, "Leningrado", simfonija, kurią J.Stalino nurodymu, kompozitorius sukūrė, kad pakeltų vokiečių apsupto miesto kovinę dvasią Antrojo pasaulinio karo metu.

Strategino V.Putino „kūrybinio partnerio“ koncertas „Žalgirio“ arenoje neabejotinai suteiks šiemetinei Sausio 13-ajai sodrų ir maštabišką atspalvį. Tiems, kurie 1991-aisias skandavo „našy“ rusiškų Vilniaus gamyklų kiemuose, laukdami kruvinų OMON‘o pergalių, dabar galės patogiai, „kaip žmonės“, mėgautis dramatiška „našų“ patetika, įvyniota į kamufliažinį simfoninį apvalkalą. O mes – vėl jausime prasmę išeiti į gatves. Vieni, kad prisijungtų prie studentų korporacijos „Neo-Lithuania" tylios protesto akcijos ant į „Žalgirio“ areną vedančių tiltų (18 val.), kiti, kad pajustų… jog yra ne vieni.

Juk to buvimo ne po vieną vertę – tik dar labiau stiprina tie, kurie jį niekina ir bando ištrinti iš kolektyvinės lietuvio sąmonės. Aktyvios vienybės prasmę būtent jie ir padeda mums suprasti, mūsų nuolatiniai, kantrūs nedraugai…