images_phocagallery_2325_Grunskis_pav_2325_Laisves kelias_tit

PAMINKLAS LAISVEI://ERDVĖS IR DAIKTO DILEMA ŠIUOLAIKINIUOSE KONTEKSTUOSE

Laisvės ir nepriklausomybės įamžinimas Lietuvos viešose erdvėse tapo akivaizdžia problema, kurią nutylėti jau nebemandagu bent jau dėl dviejų aspektų. Laisvės įpaminklinimas skulptūriniu ir architektūriniu požiūriu dažnai stokoja net ir vidutinės meninės kokybės bei kūrybinio individualumo. Be to, pati Laisvės samprata, atrodo, nepasiekia deramų kūrėjų sąmonės gelmių ir slydinėja formos bei erdvės paviršiais. Rimtu pretekstu dar kartą panagrinėti Laisvės vektorių Lietuvos viešose erdvėse, be abejo tapo ir nevalyva Kultūros ministerijos konkursinė praktika Lukiškių aikštėje, o ypač – ką tik pasirodžiusi knyga „Vilniaus paminklai. Kaitos istorija“ (sudarė R.Antanavičiūtė ir E.Mikalajūnė). Jūsų dėmesiui – vieno knygos autorių Tomo Grunskio įžvalgos.

Laisvė ir nepriklausomybė1 yra esminis kiekvienos valstybės sociokultūrinis būvis ir istorinis įvykis.

Šie du dalykai sutartinai gerbiami visų visuomenės narių kaip vertybių atskaitos taškas, arba vertybinė konstanta. Juos galima laikyti ašimi ar šerdimi, kuri ilgainiui apraizgoma sociokultūriniais papildiniais, vienaip ar kitaip išreiškiančiais ir iliustruojančiais tiek abstrakčiąją, tiek ir teisinę šių dviejų dalykų reikšmę visuomenei. Nors ta reikšmė ilgainiui kinta, o laisvės ir nepriklausomybės samprata pakartotinai apmąstoma ir diskutuojama kone nuolat, jų fundamentalumu ir svarba iš esmės niekada neabejojama. Tai nerevizuojama aksioma. Tokia ji ir turi likti…

O kadangi laisvė ir nepriklausomybė kiekvienai valstybei yra esminis dalykas, atsiranda poreikis įamžinti jį visuomenei suprantamais pavidalais, įvaizdžiais ir objektais. Iš esmės tai yra įvykio, rezultato ar proceso svarbos deklaracija ir jos kodavimas kolektyvinėje atmintyje. Taigi susiduriama su abstrakčios idėjos (laisvė) ir teisinės deklaracijos (nepriklausomybė) vizualizavimo problema, kitaip sakant, su klausimu, kokiais meninės raiškos, erdvės formavimo ir simbolinės, semantinės kalbos būdais išreikšti šiuos du dalykus taip, kad jie, įgavę fizinį pavidalą, būtų suprantami, suvokiami ir priimtini visai visuomenei.

Ši komunikacija yra vienas iš sudėtingiausių uždavinių ir dėl šiuolaikinės visuomenės įvairumo, ir dėl demokratiško dialogo, kuris tradiciškai yra būtinas sprendžiant tokius klausimus mūsų laikais… Tačiau kaip rodo patirtis2, ir pats sprendimas, ir jo rezultatas yra be galo problemiški. Kai sprendimo procese dalyvauja didelis kiekis interesantų, susitarti dėl konkretaus įamžinimo būdo, priemonių ir įvaizdžio yra praktiškai neįmanoma, nes kiekviena socialinė grupė konkrečius įamžinimo įvaizdžius suvokia šiek tiek skirtingai, be to, tiek laisvė, tiek ir nepriklausomybė jiems asocijuojasi su pernelyg plačiu spektru dalykų – nuo kovos už laisvę (proceso) iki sąmonės būvio ar kasdienės laimės (nepriklausomybės rezultato).

Todėl tokiu atveju iškyla poreikis ieškoti universalios meninės kalbos ar universalaus įvaizdžio bei simbolikos – tai yra semiologinės sistemos3, kuri vienodai aiškiai ir pakankamai konkrečiai transliuotų semantinį pranešimą visiems ir kurį visi vienodai perskaitytų. Tai nevienareikšmė problema, kurią reikia gvildenti, siekiant, kad tokių brangių ir esminių dalykų įamžinimas nebūtų primityvus, kičinis ar ciniškai pompastiškas… Kaip tik tokiais epitetais neretai galime apibūdinti dvidešimtmetę paminklų statymo praktiką4.

KOLEKTYVINĖS ATMINTIES OBJEKTŲ TIPIŠKUMAS IR SEMIOLOGIJA

Nors žmogus ir yra pasmerktas būti laisvas (kaip sakė Jeanas Paulis Sartre‘as5), tai dar nereiškia, kad laisva gali būti pati visuomenė…

Ji, kaip subjektas (jei iš viso taip galime pavadinti visuomenę), yra suvaržyta taisyklių ir normų, be kurių negali egzistuoti ir kurios yra jos esmė. Taisyklių ir normų rinkiniai, kad ir kokius pavidalus jiems suteiktume, kad ir kaip jie reikštųsi tikrovėje, neišvengiamai veda prie vienokio ar kitokio tipizavimo, kitaip sakant – prie vienodumo ir panašumo. Tas būdinga ir daiktams-objektams, ir vaizdams, ir idėjoms. Šie tipiškumai, nelaužantys esamų socialinių normatyvų ir tinkantys daugumai, dažniausiai yra tas saugus „pop“ būdas, priimtinas bet kuriai veiklos sričiai.

Progresyviausiose ir greičiausiai naujoves adaptuojančiose srityse normatyvų korektūros yra normalus dalykas, o kolektyvinės atminties įamžinimo kūriniais erdvėje tipiškumai yra labiau taisyklė nei išimtis. Kalbant konkrečiau  – apie paminklus laisvei ir nepriklausomybei, tokius tipizavimo požymius įžvelgti nėra sunku. Aiškiausiais pavyzdys – pirmosios Lietuvos Respublikos laikų paminklai laisvei ir nepriklausomybei, kurių buvo sukurta labai daug, po tokį turėjo beveik kiekvienas svarbesnis Lietuvos miestelis.

Šie paminklai, nors ir aiškiai kelių tipologinių modelių, yra panašūs. Jų semiologinės prasmės ir komunikacija taip pat gana tipiška ir gal net universali. Tikriausiai galima būtų teigti, kad tuo metu buvo sukurta ir įtvirtinta labai konkrečiai suvokiama ženklų ir įvaizdžių kalba, kuri beveik visai visuomenei reiškė tą patį, o tos kalbos priemonių arsenalas, nors ir nebuvo labai platus, skelbė konkrečią žinią – laisvė yra tautos vertybė, ji neliečiama ir beveik sakrali.

Tai buvo reiškiama tautine simbolika, kuri, kaip šiandien pasakytume, buvo labai madinga ir, be abejonės, aktuali6. Juk buvo kuriama nacionalinė valstybė, kuriai tautinis tapatumas ir kalba yra atspirties taškai. Taigi, šioje komunikacijoje deramą vietą užėmė Vytis, dvigubas kryžius ir panašūs simboliai. Jie buvo beveik būtinas atributas kiekviename paminkle. Tačiau jei kalbėsime apie šių paminklų formas ir jų semiologiją, didelės įvairovės nerasime.

Gana tipiška būdavo naudoti modifikuotą obelisko, stipriai suabstrahuotos kolonos ar tiesiog stipriai išvystyto postamento struktūrą, ant kurios (ar kurioje) būdavo komponuojamas vienoks ar kitoks simbolis – dvigubas kryžius (labiau memorialinis atvejis kovoms pažymėti), Laisvės angelo7 figūra (laisvės abstrakcijos įvaizdis), mitinių ar tuometinių didvyrių figūros, reprezentuojančios vertybes ir papildančios laisvės bei nepriklausomybės simbolinį arsenalą. Taip pat neretai postamento funkciją atlikdavo aukuras – archajinės kultūros bei archajinio „amžinojo ir beribio“ laiko, amžinosios atminties atributas…

Analizuodami morfologiją ir semiologinę jų komunikaciją, pastebėsime, kad, viena vertus, dauguma šių paminklų dominuojančia forma komunikavo ilgalaikį ir kone amžiną būvį (gal net intencijas), kita vertus, šios formos aiškiai siejosi su klasikiniais paminklo kanonais – pakyla / pjedestalas / postamentas arba kolona ir susakralintas objektas, tai yra simbolis. Ir viena, ir kita, nors ir suaktualintos pagal gyvenamojo laikotarpio ideologinius bei estetinius kanonus, aiškiai siejasi su klasikine semiologine sistema, kur objektas ir jo simbolika komunikuoja aiškiai ir visai visuomenei vienodai suvokiamą prasminę informaciją, kurios interpretacijose nėra paklaidų. Šių paklaidų išvengti padėjo ir tikslingai suformuota, intensyviai iškomunikuota simbolių bei ženklų sistema.

Dera paminėti, kad bet koks tipiškumas turi savo etaloną – sprendinį arba objektą, kuris arba buvo pirmasis ir kurį vėliau galima kartoti, arba sėkmingiausias (svarbiausias), kai kartojant ir tobulinant objektą, jis ir dėl svarbos, ir dėl kokybės tapo etalonu.

Su aptariamais paminklais yra panašiai. Kadangi jie esti tam tikro susakralinimo objektai, paminklai laisvei ir nepriklausomybei taip pat turi savo etalonus, kurių elementai ar net formos yra kopijuojamos arba atkartojamos. Taip galimai etaloniniu laikytinas Kauno Laisvės paminklas8, kuris kartu su Karo muziejaus sodeliu ir jame esančiais paminklais sudaro sakralaus komplekso vaizdą.

Šį sakralumą sustiprina anksčiau, 1921 m. spalį, pačiame sodelyje pastatytas paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę ir Nežinomo kareivio kapas su būtinu tokio memorialo atributu – ugnimi. Objekto morfologija labai artima aukurui ar akmeniniam obeliskui, o memorialiniai atributai aiškiai komunikuoja šio komplekso prasmę, ilgalaikį būvį ir projekciją į nekasdienio – amžinojo laiko plotmę.

Taip pat etaloniniais galima laikyti Laisvės angelo figūrą ir laisvės idėjos susakralinimą bei abstrakcijos įpavidalinimą. Laisvės angelo figūra su panašia paminklo morfologija buvo kartojama Alytuje, Žiežmariuose. Šią paminklo morfologiją ir angelo metaforą taip pat galima įžvelgti ir kai kuriuose smulkesniuose, labiau periferijoje esančiuose paminklų pavyzdžiuose.

Tačiau jų paskirtis – įamžinti, sureikšminti (susakralinti) abstrakčią idėją (kuri simbolizuoja įvykį) objektu ir lėmė nežemiškojo pasaulio atstovo pavidalo parinkimą, kurio abstraktus, pirminis simboliškumas buvo visiems aiškus ir komunikavo paprastą žinią – mūsų laisvė yra sakralus dalykas ir svarbiausia vertybė.

Tiesa, dera prisiminti, kad daugelis paminklų laisvei ir nepriklausomybei Lietuvoje tarpukariu buvo skirti Nepriklausomybės dešimtmečių paminėjimui. Gali būti, kad pati intencija įprasminti tam tikrą būvį ir lėmė, jog stambiausiems ir svarbiausiems objektams, jų įvaizdžiui buvo parinkti abstrakčią laisvės idėją reprezentuojantys simboliai bei ženklai.

PAMINKLO MORFOLOGIJA – ATKARTOJIMAS IR INTERPRETAVIMAS

Kaip jau minėjome, kolektyvinės atminties įpavidalinimo tradicijoje Lietuvoje esama morfologinių tipiškumų. Jie nėra unikalūs ir būdingi tik mums. Laisvės ir nepriklausomybės paminklų morfologijai paprastai būdinga klasikinė struktūra ir ilgalaikį būvį reprezentuojanti semantika. Šis principas naudojamas ir daugelyje kitų valstybių. Tarp artimiausių ir reikšmingiausių dera paminėti Laisvės paminklą Rygoje ar naują Laisvės paminklą Taline, taip pat paminklus Suomijoje (Vaasa, Tampere). Tačiau tai – atskiros studijos objektas.

Mūsų atveju galima pasakyti, kad tipiškumų esama ne tik morfologiniu – formos ir sandaros aspektu, bet ir semiologiniu bei simboliniu lygmeniu, nes laisvė (pirmiausiai) ir nepriklausomybė (po to) priskiriama prie bendražmogiškų ir pamatinių vertybių, todėl net ir jų meninės raiškos prasmėse rasime panašumų. Tai angelo, vėliavos, aukuro simboliai bei metaforos.

Tačiau reikia pažymėti, kad jie aiškiau matomi iki XX a. antros pusės, kai meninė tokių objektų išraiška buvo stipriai veikiama romantizavimo ir šias vertybes stengtasi perteikti objektais kuo konkrečiau ir realistiškiau. Romantizavimas neabejotinai būdingas ir tarpukario Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės įamžinimo patirčiai. Maždaug XX a. antroje pusėje Europoje (dažniausiai) tokių paminklų morfologijai ir simbolikai tampa būdingas (ir priimtinas) klasikinių formų bei simbolių interpretavimas ar net naujoviška ir labai moderni (kone avangardinė) meninė raiška. Kartu esama nemažai atvejų, kai panašios svarbos reiškiniai vaizduojami nenaudojant tiesioginio skulptūrinio figūratyvo ir klasikinės objekto morfologijos bei kompozicijos.

Tačiau tuo pat metu tokie objektai nepraranda savo prasminės komunikacijos ir aiškumo9. Tokių pavyzdžių Lietuvoje nėra daug. Čia labiau vyrauja klasikinių arba etaloninių pavyzdžių atkartojimas ir retesniais atvejais – jų interpretacija (2 pav.). Ši praktika gali būti grindžiama keliais argumentais.

Pirma, šiuolaikiniai paminklai laisvei ir kovoms už laisvę labiau siejami ne su dabartimi, o su praeitimi ir jų formos bei struktūra neretai yra panašios į tarpukario Lietuvos pavyzdžius. (Šiuo atveju galima būtų įžvelgti tam tikrą idėjų ir vertybių tęstinumą.) Jie mini svarbius įvykius, kurie siejasi su faktais, tragedijomis, kilusiomis dėl Lietuvos Respublikos okupacijos ir vėlesnės rezistencijos, vienaip ar kitaip trukusios iki 1990 m.

Gali būti, kad tragiškasis istorijos aspektas ir lemia tai, jog daugelis šiuolaikinių paminklų laisvei turi morfologinių sąsajų su antkapiniu aukuru. Antra, tipiškumai ir panašumai gali būti grindžiami ta pačia klasikine „pop“ arba kažkada išbandyta ir pasiteisinusia paminklų morfologija, kurios meninė ir prasminė kalba siejasi su ankstesniais etalonais ir jos suvokimui bei „perskaitymui“ negresia semantinės paklaidos ar neaiškumai.

Gali būti, kad labiau dėl pirmojo motyvo Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės įamžinimo praktikoje ilgą laiką vyrauja atstatymas ir atkūrimas, kai atstatomi tarybų valdžios nugriauti ir suniokoti paminklai. Tokių – dauguma. Tačiau archetipiškus įvaizdžius ir formas interpretuojantys objektai ir paminklai, nors ir būdami labai aukšto meninio lygio, dažniausiai išdėstomi erdvėje pagal klasikinius kanonus.

Kaip matyti iš pavyzdžių, juose įmanoma ir laisvesnė archetipinių formų interpretacija, o šitai neretai komplikuoja tokio paminklo prasminį skaitomumą. Taip, pavyzdžiui, Laisvės angelas savo skulptūrine forma tampa tiek abstraktus, jog kartais be pagalbinės informacijos arba simbolio sunku suvokti jo įvaizdį ir dinamiką. Figūros meninė raiška taip stipriai stilizuojama, kad ji tampa panašesnė į laikiną kermošiaus lėlę nei ilgalaikės ir fundamentalios nacionalinės vertybės simbolį. Tačiau net ir šios tipologinės grupės paminklo ir aplinkinės erdvės santykiuose dažnai dominuoja klasikinės erdvinės semiologijos motyvas (3 pav. dešinysis stulpelis).

DAIKTO IR PAMINKLO PRIEŠSTATA PAMINKLE

Daikto (skulptūros) ir erdvės priešstata tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti dirbtinė, bet tai, ką kalbėdami apie paminklus laikome daiktu ir ką erdve, iš esmės yra akcento, simbolio ir jo prasminės – semiologinės raiškos dalykas. Taigi kalbame arba apie daiktus-skulptūras, užvaldančias erdvę ir dominuojančias joje, arba kūrinius ar objektus, esančius erdvėmis ir (ar) kuriančius ją. Formaliai gali atrodyti, kad tai tas pats dalykas, bet semiologiniu lygmeniu skirtumai matomi aiškiau.

Konstatavome, kad šiuolaikinėje laisvės ir nepriklausomybės įamžinimo, įpavidalinimo praktikoje atkartojimo, atstatymo bei naujoviškos interpretacijos tendencijose vienaip ar kitaip galime atpažinti klasikinius erdvinius ir semiologinius kanonus, kurie užtikrina labai konkretų ir vienareikšmį objekto suvokimą bei jo semantinės informacijos „perskaitymą“. Su šia praktika siejami erdvėje statomi objektai-skulptūros.

Tačiau egzistuoja ir kita patirtis kolektyvinei atminčiai skatinti ir reikšti: paminklu tampa erdvė, tai yra objektui suteikiamos vidinės erdvės savybės ir sykiu pats objektas savo dydžiu ir masteliu tampa erdvę kuriančiu ar organizuojančiu kūriniu, o ne erdvėje esančia ir ją užvaldančia skulptūra. Tarp šių dviejų tendencijų yra keletas esminių semantinių skirtumų, kuriuos derėtų apžvelgti.

Erdvę formuojančius arba erdve esančius kolektyvinės atminties kūrinius dažniausiai vadiname memorialais (nors ne visais atvejais). Jų esminė savybė dažniausiai ir yra ta, kad memorialinė paskirtis ir jos semiologiniai simboliai išplėtojami gerokai už konkretaus objekto ribų. Ta plėtotė gali būti stipresnė arba silpnesnė ir nuo šios savybės dažniausiai priklauso tokios erdvės polifunkciškumas ir paskirties deklaratyvumas, kitaip sakant, tai, kaip ją galima bus naudoti ne tik pagal dominuojantį – memorialinį, bet ir pagal kitus galimus scenarijus (pavyzdžiui ramus poilsis, neformalus susibūrimas, kultūriniai renginiai).

Erdvės ir objekto erdvumo fenomenas čia ir pasireiškia tuo, kad erdve ir erdvėje sukuriamos prielaidos skirtingam jos panaudojimui, nes kuo didesnė erdvė, tuo mažiau aiškios jos ribos ir kartu mažiau deklaratyvūs panaudojimo apribojimai.

Kitas svarbus aspektas yra tas, kad erdviems (su vidine erdve) ir erdve esantiems memorialiniams objektams būdingas skirtingas sakralizavimo pobūdis, lyginant juos su skulptūromis erdvėje. Erdvė yra abstrakcija ir ją formuojantys kūnai sukuria papildomas ribas nuo mus supančio aplinkinio pasaulio ir kartu skatina arba bent jau suformuoja prielaidas refleksijai. Šių ribų atsiradimas ir suvokėjo perkėlimas į kitą – ramesnę ar kiek labiau izoliuotą tikrovę labai dažnai sukuria šventos arba išskirtinės vietos įspūdį, kurioje sureikšminamas ne konkretus daiktas (arba jų gali būti keli), o kai kas daugiau – reiškinys, fenomenas ar net būvis, kurį dera apmąstyti, prisiminti, bet ne garbinti.

Taip susakralinimo ir sureikšminimo pobūdis dažniausiai ir yra esminis skirtumas tarp skulptūros ir vidinę erdvę kuriančio memorialo. Vienu atveju turime sureikšmintą daiktą, kitu – vietą. Abu šie atvejai, nors ir svarstomi kaip opozicija, gali turėti vienas kito savybių.

Tokių pavyzdžiai esama, nors ir ne gausiai, net ir Lietuvoje. Tarp jų galėtume paminėti paminklą Romui Kalantai Kaune, kur aiškiai susakralinto objekto erdvėje nepamatysime; Tuskulėnų memorialą Vilniuje, kur objektas yra ir erdvėje, ir su sava vidine erdve; taip pat Sausio 13-osios memorialą Vilniuje prie Seimo, kur taip pat sukuriama uždara erdvė.

Greta šių erdviškumo savybių turinčių kūrinių pelnytai turėtume paminėti ir Karo muziejaus sodelio erdvę. Tai tam tikras panteonas, kompleksas – daugelio objektų formuojama erdvė, kurioje aiškiai suvokiama jų hierarchija ir svarba. Šis atvejis, tiek savo klasikine erdvine sandara, tiek ir tradiciniais memorialiniais objektais – skulptūromis ir paminklais sudaro ritualinės erdvės įspūdį.

Susakralinimo laipsnis čia yra toks stiprus, kad jokie kitokie veiklos ir erdvės scenarijai (tik reprezentacija, rimtis ir susikaupimas) čia negalimi. Tokią prasminę struktūrą sukuria objektų visuma. Žr. 6 pav.

Abu šie aiškiau išskirti ir priešpastatyti principai turi savo atskirų archetipinių provaizdžių ir sąsajų su archajinėmis, pamatinėmis kultūros patirtimis bei klodais ir tai, tikriausiai, yra pasaulėžiūros skirtumų, kitaip sakant, socialinio mentaliteto archetipų problema.

Tačiau taip pat svarbu ir reikšminga, kad šiuolaikinėje  – naujausioje kolektyvinės atminties įamžinimo praktikoje ne tik Europoje egzistuoja tendencija kurti labiau erdves (ne objektus), kurios sukurtų prielaidų polilogui (ne monologui) ir galimybę koegzistuoti jose kelioms (ne vienai) paskirtims. Taip paprastai stengiamasi humanizuoti aplinką, net jeigu ji yra ir memorialinė, jai suteikiant savybių, kurios leistų sugyventi kelioms erdvės funkcijoms.

Tiesa, riba tarp šių dalykų nėra visiškai aiški. Kolektyvinės atminties objektai apriboja elgsenas ir tiesiogiai su jais susijusios aplinkos panaudojimą, o semiologinio erdvės neaiškumo atvejai dažnai veda prie nesusipratimų, kartais ir prie konfliktų. Galbūt tai visuomenės brandos problema…

Svarbu ir kitkas – kad erdvumu, erdve memoriale perteikiamos kiek skirtingos vertybės ir jų raiškos priemonės, tai yra būdai, kaip teigti vieną ar kitą vertybę visuomenei. Kadangi paminklai laisvei ir nepriklausomybei, kovoms už laisvę yra svarbūs visai visuomenei, jų meninė raiška ir prasminė komunikacija turėtų būti priimtina daugeliui. Tai sunkus, bet įmanomas kelias, kurio stengiamasi laikytis šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse.

Kitas svarbus aspektas, kalbant apie objekto ir erdvės skirtumus paminkle, yra tas, kad erdvę kuriantys memorialiniai kūriniai dažniau būna unikalūs, nes juos formuojant ir organizuojant tenka atsižvelgti į esamą aplinką ir įvykdyti daugiau sąlygų. Šiems atvejams dažniau būdingas kompleksiškumas ir mažiau fragmentiškumas. Jų visiškai atkartoti tiek morfologine, tiek įvaizdžio prasme beveik neįmanoma (gal net beprasmiška) ir todėl dažniau jie būna unikalūs, pritaikyti tik tam tikrai vietai.

Skulptūrinio objekto atveju, jo ir su juo tiesiogiai susijusios erdvės santykis, kuriam paprastai yra būdingi klasikiniai dėsniai (tai, kaip objektas pastatomas erdvėje), paprastai lemia tipiškumo įspūdį, o pačios skulptūros klasikinė sandara daro ją labiau universalia nei unikalia (čia nekalbame apie meninę raišką ar prasminį klodą).

Tokiu būdu neretai vienoje vietoje netikusi skulptūra nesunkiai gali atsirasti kitoje vietoje10 ir atverti šiek tiek kitokį prasminį lauką. Čia unikalumo lygmuo mažesnis, o atkartojimo galimybės – kur kas didesnės. Juolab, kad klasikinių paminklo pastatymo dėsnių erdvėje nėra tiek daug. Todėl pagrįstai galima teigti, kad erdviniai ir erdvę kuriantys memorialo atvejai dažniau yra „talpesni“ tiek semiologiniam turiniui, tiek morfologinėms variacijoms, o vertybės, kurios dažniai artikuliuojamos tokio pobūdžio kūriniais, yra kur kas universalesnės ir apima platesnį prasminį registrą.

Taip pat dėsninga, kad objektas (figūratyvas) savo semiologija dažniau yra orientuojamas į įvykį, o ne į platesnį reiškinį, jo laiko vektorius nukreiptas labiau į praeitį ir jos fiksaciją dabartyje, ne į dabartį ir ateitį. Tokią koliziją kartais padeda išspręsti mūsų dienomis populiarėjantys visuomenės dalyvavimo paminklo kūrimo procese atvejai.

Pavyzdžiui, paminklo tremtiniams akmenis sunešė išlikę gyvi tremtiniai ir jų palikuonys ir iš jų buvo suformuotas, nors ir tradiciškos formos, bet svarbus paminklas. Arba Laisvės kelio skulptūroje visų rėmėjų pavardės yra įspaustos plytose. Šis netipiško proceso aspektas objekte – sunešti akmenys ir bendruomenės dalyvavimas kuriant objektą – suteikia jam papildomos vertės, galimai jį „sužmogina“ (humanizuoja), priartina prie stebėtojo, pastarajam suteikiant kūrėjo-dalyvio vaidmenį.

PABAIGAI…LAISVĖS PAMINKLAI, KURIŲ NEBUS

Neabejosime, kad kolektyvinę atmintį reikia skatinti ir puoselėti. Ji įamžina, įpavidalina vertybes ir idėjas, kuriomis tiki mūsų laikų visuomenė. Fizinio pavidalo įvykiui arba reiškiniui suteikimo veiksmas savo esme ir prigimtimi yra tiek pat archetipiškas ar net archajiškas, kiek ir pati sakralumo tradicija per se.

Mūsų laikais galima diskusija, kokiais būdais šis veiksmas turi arba gali būti atliekamas ir kokias vertybes komunikuoja jo atsiradimas bei semiologinė naujųjų pavidalų kalba. Tačiau neturi būti abejojama, kad toks kolektyvinės atminties įamžinimas yra reikalingas. Tol, kol gyva visuomenės dalis – karta, patyrusi Lietuvos laisvės kovų ir rezistencijos tragediją, – šis poreikis bus aktualus. Tai yra dėsninga, nes kiekviena karta yra nusipelniusi savų laimėjimų įamžinimo.

Taip pat dėsninga, kad nuo 1990 m. Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje poreikis atstatyti buvusius ir pastatyti naujus paminklus laisvei ir nepriklausomybei buvo ypač aktualus. Tikriausiai kaip vienas iš ryškiausių ir reikšmingiausių pavyzdžių paminėtinas Lukiškių aikštės Vilniuje atvejis, kai aikštės sutvarkymo idėjai ir paminklui buvo organizuojami keturi konkursai.

Tiesa, šiame procese būta daugiau politikavimo nei konkretaus rezultato siekimo, bet 2011 m. paskelbtas laimėtojas. Šio ilgo sprendimo eigos metu buvo siūlomos įvairios idėjos ir pavidalai, varijavę nuo romantinio kičo iki brandžių kūrinių.

Vienas (konkurso nelaimėjęs) kūrinys, kurį dera paminėti šiame kontekste, yra „Dviejų grupės“ pasiūlymas (4 pav.) visą aikštės erdvę paversti paminklu ar net memorialu, kuris įkūnytų visų kovų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atmintį (tokia buvo paskutinio iki šiol konkurso užduotis). Tai erdvė-objektas, ne konkretus daiktas erdvėje. Jos prasminė kalba, viena vertus, įtaigi ir stipri – jis gali būti perskaitytas ir kaip didelė tautos žaizda, ir kaip šventovė, kita vertus, universali ir liberali, sukurianti prielaidas prie jos šlietis ir kitoms paskirtims bei funkcijoms – ne tik reprezentacinei-memorialinei, bet ir kultūrinei, rekreacinei. Ir tik susakralintų, įpaminklintų objektų kiekis ir dydis toliau lemtų elgesio šioje erdvėje, jos panaudojimo apribojimų deklaratyvumą.

Tačiau erdvės kaip paminklo principas suteikia galimybę svarstyti įvairesnius jos panaudojimo scenarijus. O pati erdvė, kaip simbolis, čia taip pat perskaitoma gana aiškiai. Įdomu, kad mūsų lietuviškoje kultūroje vertybės ir idėjos erdve paprastai nėra reiškiamos arba tai vyksta itin retai. Dažniau būna priimtinas kitas kelias – vertybes ar idėjas išreikšti objektu, nes tai galimai aiškiausiai atliepia sakralinimo ir sureikšminimo tradicijas, kurios siejasi su katalikybe.

Daiktas-objektas šiame kontekste dažniau būna orientuotas į įvykį. Pasitelkiant daikto semiologiją, idėjos ir vertybės paprastai bandomos išreikšti labai konkrečiai ir direktyviai. Prisiminsime, kad toks objektų „sustabinimas“ nėra net archajiškos kultūros reliktas, veikiau – agrarinės visuomenės recidyvas.

Galima daryti hipotetinę prielaidą, kad Lietuvoje erdvės socialinio mentaliteto archetipui ir jo interpretavimui būdingesni bruožai, atitinkantys agrarinę, o ne moderniąją visuomenę.

Galimai dėl šios priežasties pasirinkimai, kaip įamžinti kolektyvinę atmintį ir istorines patirtis, apsiriboja figūratyvu – daiktu-skulptūriniu objektu erdvėje.

Gali būti, kad dar kurį laiką šio principo antipodai Lietuvoje bus labai retas dalykas.

Tarp tokių – nebūsiančių projektų, kurie iliustruoja anksčiau išsakytą tezę, taip pat paminėtinas ir kitas konkursinis darbas. Tai paminklas Karaliui Mindaugui, nors jis su laisve ir nepriklausomybe siejasi tik netiesiogiai, bet Lietuvos, kaip valstybės, sureikšminimas šiuo atveju taip pat buvo vienas iš keltų uždavinių. Grupės „4+“ projekte (5 pav.) taip pat buvo numatytas erdviškas, labai lakoniškas pasiūlymas be skulptūrinio figūratyvo.

Jame karaliaus figūros nebuvo, nes tiek figūra, tiek išvaizda yra išgalvota. Buvo sumanytas plyšys ir atodanga žemėje, kuri parodytų realų Mindaugo Lietuvos sluoksnį ir upelio vagą, perteiktų svarbaus reiškinio reikšmę, nes karalius Mindaugas – ryški politinė figūra, padėjusi pamatus Lietuvos valstybingumui.

Čia skirtumas tarp erdvę užvaldančio objekto ir erdvės kaip objekto taip pat ryškus. Pirmasis visada yra įvykis, antrasis – reiškinys, vienu tiesmukai sakralinama arba „stabinama“, kitu – pagerbiama.

Vienu atveju – teigiama, kitu – kalbama.

O tarp lozungo ir dialogo egzistuoja esminis skirtumas: lozungui reikalingas klausytojas ir pritarėjas, dialogui – pašnekovas. Šios dvi patirtys yra skirtingos… Todėl joms ir suteikiami skirtingi įvaizdžiai bei pavidalai.

Pabaigai, nesistengiant iš esmės reziumuoti, tepasakytina, kad laisvės abstrakcija kiekvienam reiškia skirtingus dalykus vien jau todėl, kad tai skirtingos patirties objektas skirtingoms visuomenės grupėms ar kartoms.

Laisvės kategoriją sukolektyvinant, paprastai atsisakoma tam tikro jos individualumo atspalvio, tai leidžia rastis bendrai priimtiems – universaliems simboliams ir įvaizdžiams, jų pavidalams bei tipiškumams. Taip paminklų įvaizdžiai paprasta tampa kolektyviai legitimuoti, o pavidalai – panašūs.

Pasiekti, kad paminklai tokiems svarbiems įvykiams ar reiškiniams kaip laisvė ir nepriklausomybė būtų unikalūs ir humaniški (su asmenine refleksija), galbūt įmanoma harmoningai išsprendus daikto ir erdvės dilemą.

Romantinių ar net klasikinių paminklo formavimo ir jo statymo erdvėje nuostatų revizija, laisvesnis jų interpretavimas čia taip pat gali būti labai naudingas. Kelias kurti erdves ar erdviškus simbolius – kūrinius, kurių simbolika bei semiologija būtų įtaigi ir konkreti, yra kur kas sudėtingesnis. Pastangų eiti šiuo keliu būta ir Lietuvoje, bet tai nėra visuotinai priimtinas dalykas, labiau – itin retos išimtys.

Taip yra ir dėl socialinio mentaliteto, ir dėl emociškai intensyvaus santykio su Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės kovomis, ir dėl kolektyvinės atminties objektų sakralumo, su kuriais dėl didelės svarbos praktiškai neįmanoma eksperimentuoti. Tačiau tai jau kita problema, verta atskiro teksto.

IŠNAŠOS

1 _Laisvės ir nepriklausomybės bei kovų už laisvę įamžinimas neretai sutapatinamas. Šiame tekste jis aptariamas kaip bendra visuma, bet ideologiškai šie du aspektai gali būti nagrinėjami skirtingai. Prasminiu – semiologiniu aspektu abu šie tipai sudaro vientisą ženklų ir simbolių visumą, todėl į atskirus aspektus jų neskiriame.

2 _Čia reikia paminėti svarbiausias miestų viešąsias erdves, kurios tarybiniais metais buvo komunistinę ideologiją sakralizuojantys objektai. Tai Lukiškių aikštė Vilniuje, Vienybės aikštė Kaune, Prisikėlimo aikštė Šiauliuose, buvusi Lenino aikštė Klaipėdoje ir panašiai. Tai, kad per dvidešimtmetį šių erdvių pertvarkyti iš esmės nepavyko, be kita ko, rodo ir procedūros bei susitarimo problemiškumą.

3 _Françoise Choay terminas. Tiesa, jis vartojamas labiau urbanistinei erdvei ir jos prasminei komunikacijai, bet šiame kontekste jis atrodo tinkamas dėl paprasto tipologinio atspalvio. Taip pat žr. Barthes R., „Semiology and Urbanism“, The Semiotic Challenge, Oxford, 1988.

4 _Pati paminklo laisvei ir nepriklausomybei tema yra plati ir aktuali, reikalaujanti išsamios mokslinės studijos. Šiame tekste tegalime apžvelgti ir aptarti svarbesnius šio klausimo aspektus.

5 _Sartre J. P., Existentialism is a Humanism, New Haven, 2007, http://www.marxists.org/reference/archive/sartre/works/exist/sartre.htm.

6 _Tautinė simbolika ir motyvai buvo naudojami net architektūroje.

7 _Laisvės angelo simbolio reikšmė yra įdomus atvejis. Gana konkrečiai ir archetipiškai Laisvės paminkle vaizduojamas angelas dažnai rankoje laiko vėliavą, kartais laiko arba pučia trimitą. Pagal krikščioniškąją biblinę ir hebrajiškąją tradicijas, angelas su trimitu pranašauja Dievo rūstybę ir tai yra labiau apokaliptinis nei vilties simbolis. Angelas, savo prasme arčiausiai siejamas su krikščioniškąja romantine ir ankstesnėmis (hebrajiškąja ir dar ankstesnėmis) kultūromis, jose įtvirtintais angelo – mitinės būtybės, Dievo tarno įvaizdžiais, nėra laisvę patiriantis subjektas. Jis – tarnas ir žinios nešėjas (net ne tarpininkas). Angelo ir žmogiškosios laisvės santykis yra labai problemiškas vien jau todėl, kad pagal tradiciją angelas, skirtingai nei žmogus, neturi laisvės pasirinkti.

8 _Skulptūros autorius Juozas Zikaras, paminklas pastatytas 1928 m.

9 _Galima paminėti tokius pavyzdžius: Liepos 7-osios memorialas Haid Parke Kanadoje, Vietnamo aukų memorialas JAV, M9 memorialas Čilėje, Atocha memorialas Madride, Japonų imigracijos memorialas Brazilijoje, Holokausto memorialas Berlyne, Žydų deportacijos memorialas Italijoje, Pentagono memorialas JAV, Vaikų memorialas Hirosimoje ir kt.

10 _Tokių pavyzdžių gali rasti ne vieną. Tai skulptūros ir paminklai, siūlyti antrajame Lukiškių aikštės sutvarkymo ir paminklo kovotojams už laisvę konkurse. Tiesa, net ir toks pavyzdys kaip Laisvės kelias Vilniuje taip pat yra objektas, sumanytas kaip memorialas Lukiškių aikštėje, bet adaptuotas kitoje vietoje.

LITERATŪRA

Barthes R., Elements of Semiology, London: Jonathan Cape, 1967.

Barthes R., “Semiology and Urbanism”, The Semiotic Challenge, Oxford, 1988.

Choay F., The Rule and the Model: On the Theory of Architecture and Urbanism, Cambridge, 1996.

(Choay F.) Шое Ф., «Заметки по поводу городской семиологии», Современная архитектура, № 1, 1978.

Grunskis T., „Apie kai kurias aikščių formavimo tradicijas Lietuvoje“, Urbanistika ir architektūra, Nr. 33(3), p. 135–144.

Novickas A., Atminties įprasminimas miesto aikštėje: nuo paminklo iki patirčių erdvės,  Vilnius, 2010.

Rapoport A., The Meaning of built Environment, Turson, 1990.

Sartre J. P., Existentialism is a Humanism, New Haven, 2007,

http://www.marxists.org/reference/archive/sartre/works/exist/sartre.htm

 

 

Komentarai

  1. Pasiilgau tokių straipsnių.

  2. nesutinku su autoriumi, kad bet koks konkretus skulpturinis objektas jau is karto asocijuojasi su stabu. gal cia greiciau madinga menotyrininku laikysena, kuri dabar is principo neigia ne tik realistine skulptura kaip tokia, bet ir skulpturos dominavima erdveje. atseit, erdveje turi dominuoti „niekas“. atseit, tai yra demokratiska.
    taciau is tikro, tokia laikysena risasi su skulptoriu gabumo stoka arba skulpturos meno neismanymo.
    tokia logika remiantis, siuolaikineje turetu dominuoti labai intelektualios, rafinuotos pauzes.

  3. va va. gali buti, kad laisve pati supranta, kad jai per anksti priimti vilniu i savo globa. blogas zenklas.

  4. Mano nuomone,simptomatiškas dalykas-laisvės paminklo Vilniuje niekaip nesugebama pastatyti,bet dvi sovietų armijos kareivių stovylos su ППШ automatais ant Dzeržinskio (atsiprašau,Žaliojo) tilto vis dar „skelbia“ Vilniaus ir Lietuvos „išlaisvinimą“.

  5. 1. Šiame straipsnyje minima „Laisvės kelio“ siena žmonių yra vadinama siena skirta „Emigravusiems iš Lietuvos“
    2. Mano supratimu, „Laisvės angelo“ semantika yra kilusi ne iš „Apokalipsės angelo“ , o iš Jėzaus prisikėlimo rusiškai vadinamo „знамение“(znamenie). Angelo figųra, ar Delakrua „Laisvės“ figūra vaizduojama su vėliava.

Rašyti komentarą

Susije straipsniai

karia_sk_171000_e02_xxx

UŽPILDOMA ISTORIJOS SPRAGA: Lietuvos karių skulptūrėlių pristatymas Kaune

2017 spalio 5Be komentarųPILOTAS.LT

Pasakojimams apie Lietuvos karų istoriją iki šiol trūko vienos svarbios detalės – aiškaus supratimo kaip atrodė lietuvių kariai. Šią spragą turėtų užpildyti atlikta kruopšti įvairių

Lukiškių memorialas

PRAVĖRĖ JUODĄ UŽDANGĄ: Viešinamos „patobulintos“ Lukiškių aikštės memorialo idėjos

2017 spalio 411 KomentarųPILOTAS.LT

Iš daugiau nei 30 dalyvavusių konkurse ŠMC ekspertų komisija vasarą atrinko 5 autorius į savo organizuojamas kūrybines dirbtuves, skirtas Lukiškių aikštės memorialui sukurti. Kaip tuomet

Midmien

ABSTRAKTUSIS MENAS IR MUZIKA: Europos parke pastatyta S.Sofferio skulptūra

2017 rugpjūčio 2Be komentarųPILOTAS.LT

Prie Vilniaus įsikūrusiame Europos centro muziejuje Europos parke pastatyta didžiulė žinomo Irako-JAV menininko Sassono Sofferio skulptūra „Midmien“. Ši nerūdijančio plieno skulptūra savotiškai sujungia muziką su

L.Strioga

GELEŽIES AMŽIUS: L.Sriogos darbų paroda Taujėnų dvare

2017 liepos 26Be komentarųPILOTAS.LT

Ukmergės rajono Taujėnų dvare atidaroma Kaune gyvenančio ir kuriančio žymaus Lietuvos skulptoriaus Leono Striogos darbų paroda „Geležies amžius“. Garbaus amžiaus sulaukusiam skulptoriui eksperimentus iš jo

monci_pa_170300_e02_xxx

SVETINGASIS SAVAITGALIS VILNIUJE: Antanas Mončys ir jo aplinka

2017 kovo 23Be komentarųPILOTAS.LT

Vytauto Kasiulio dailės muziejuje uždaroma paroda „Antanas Mončys (1921–1993) ir jo aplinka: Janas ir Joëlis Marteliai (1896 –1966), Francis Turbilis (1925–1991). Skulptūra, tapyba, koliažai, piešiniai“.

_tit-l-sepka_moncys

L.ŠEPKA IR A.MONČYS: Aukštaičių ir žemaičių sąjunga Alantos dvare

2017 kovo 201 KomentarasVaidotas Žukas

Lionginas Šepka ir Antanas Mončys nepažinojo vienas kito ir niekada nebuvo susitikę. Tačiau Paryžiaus žemaičio ir Pandėlio atsiskyrėlio kūrybą sieja daugybė bendrumų. Pirmą kartą didieji

vilei_170300_e01_xxx

KAUNO POPULIZMO VĖJAI: Skulptūriškas demokratijos žaislas visuomenei

Kaune ir toliau smarkauja populizmo vėjai. Nors plačioji visuomenė bei architektų bendruomenė čia kone saugoma nuo informacijos apie rengiamus didžiuosius projektus pertekliaus, miestiečių nevengiama įtraukti

klaup_sk_170200_e01_xxx

LŪŽIO KARTOS VARDAI: A.Šlapiko skulptūrų paroda Kaune

2017 vasario 22Be komentarųPILOTAS.LT

Algimantas Šlapikas yra vienas iš paskutiniųjų mohikanų, kuris skulptūros specialybės mokėsi kaip minties, formos, plastikos ir estetikos harmonijos. Vienas pagrindinių šios kartos skulptorių ryškiausių bruožų

maket_pa_170100_e01_xxx

MAKETO DIMENSIJA: Dideliais žingsniais po skulptorių kūrybinę dirbtuvę

Šiandien Kauno galerijoje „Meno parkas“ atidaroma paroda „Maketo dimensija“. Tai galimybė pasivaikščioti po skulptorių kūrybinę virtuvę, kurioje didelę dalį užima eskizai, maketai ir ruošiniai. Sausio

moncys

A.MONČYS IR JO APLINKA: Skulptūros, tapybos, koliažų ir piešinių paroda Vilniuje

Šiemet minime 95-ąsias išeivijos skulptoriaus Antano Mončio gimimo metines. Šia proga Vilniuje, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaroma paroda, skirta Antanui Mončiui (1921–1993) ir jo aplinkai

vosyliaussmala01

MENINĖS FOSILIJOS: Dervoje įkalintos T.Vosyliaus skulptūros

Klaipėdoje, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose pristatoma skulptoriaus Tado Vosyliaus personalinė paroda „T.V. Vol.2: paminklai“. Išbandantis netradicines medžiagas, darbuose naudojantis garsą, vaizdo įrašus,

images_straipsniu_foto_4415_basan_vn_160300_e01_xxx

PAMINKLAS TAUTOS PATRIARCHUI: Paskelbtas atviras idėjų konkursas

Vilniaus savivaldybė neseniai paskelbė ilgai lauktą konkursą sukurti ir pastatyti paminklą Jonui Basanavičiui aikštėje prie Nacionalinės filharmonijos. Atvirame konkurse ji pakvietė dalyvauti kūrėjų (architektų, skulptorių)

images_pulsas_foto_4789_metal_bi_161000_e01_xxx

METALO MENAS://BIENALĖJE „METALOFONAS“ – 63 AUTORIAI IŠ 28 PASAULIO ŠALIŲ

Suburti menininkus į vieningą įvykį – tokia buvo prieš penkis metus pradėtos šiuolaikinio metalo meno bienalės „METALOfonas“ idėja. Šiandien bienalė vienija pasaulinę metalo menininkų bendruomenę

images_pulsas_foto_4760_skulp_pa_160900_e01_xxx

417 KM/MENAS://ŠIUOLAIKINĖS SKULPTŪROS PARODA ŠIAURĖS RYTŲ REGIONE

3 Šiaurės Rytų Lietuvos regiono miestus – Rokiškį, Ignaliną bei Kupiškį – rugsėjo-lapkričio mėnesiais aplankys mobili Lietuvos šiuolaikinės skulptūros kūrėjų paroda „417 km/menas“. Šiųmetės parodos

images_pulsas_foto_4634_strio_sk_160700_e01_xxx

PASAULIS PO VILTIES ŽENKLU://LEONO STRIOGOS PARODA DRUSKININKUOSE

Skulptoriaus Leono Striogos kūryba iškyla kaip retas modernistinės ir tautinės archaikos derinys, kur vienijasi asmeniniai išgyvenimai, vaikystės dienų retrospektyva, nauju žvilgsniu prisiliečiama prie beišnykstančių vertybių.

images_phocagallery_4592_nulin_gale_1606_4592_tit1

LOW SHOW://ARTVILNIUS’16 IŠSKYRĖ ARCHITEKTŪROS GALERIJĄ “NULINIS LAIPSNIS”

Ką tik pasibaigusi meno mugė „ArtVilnius‘16“, atrodo, visus skeptikus pribaigė – septintas kartas įtvirtino pirmosios Baltijos šalyse tarptautinės meno mugės gravitacijos jėgą ir mastelį. Be

images_phocagallery_4582_hofma_anty_1606_4582_tit2_antyte_hofman

NEPROTOKOLINĖ INTERVENCIJA://HOFMANO TESTAS METROPOLIŲ SUSIREIKŠMINIMUI

Tai, kad pasaulio civilizacija nesivysto tiesiniu vektoriumi liudija daugybė požymių, bet labiausiai – menas. Tuo metu, kai jaunieji Baltijos scientistai atidarinėja Venecijoje bene didžiausią Bienalės

images_pulsas_foto_4571_pokal_pl_160600_e01_xxx

APIE ARCHAKTYVIZMĄ://T.GRUNSKIO PASKAITA NACIONALINĖJE DAILĖS GALERIJOJE

17-ąjį Architektūros [pokalbių] fondo ciklą apie naująsias architektūrines veiklas pradeda architektas ir architektūros teoretikas Tomas Grunskis. Pirmojo šio ciklo pokalbio tema – Archaktyvizmas bei Socialumo

images_pulsas_foto_4602_kuzma_sk_160600_e01_xxx

LOZORIAU, KELKIS://ATIDENGIAMA SKULPTŪRA PAGERBS GYDYTOJO PAŠAUKIMĄ

Šiandien Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų kiemelyje iškilmingai atidengiama skulptoriaus Stanislovo Kuzmos skulptūra bibline tema „Lozoriau, kelkis“. 1989 metais sukurta trijų figūrų skulptūrinė kompozicija yra

images_pulsas_foto_4536_moncy_po_160500_e01_xxx

A.MONČYS DRUSKININKUOSE://PIEŠINIŲ IR SKULPTŪRŲ PARODA BEI KNYGOS PRISTATYMAS

Druskininkuose atidaroma Antano Mončio (Prancūzija) skulptūrų ir piešinių paroda bei pristatoma knyga „Pet toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“.Renginyje dalyvaus Palangos Mončio muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė

images_pulsas_foto_4516_geriau_ku_160200_e02_bra

DVYLIKA BROLIŲ://T.VOSYLIAUS VIENOS DIENOS PARODA GALERIJOJE „MENO FORMA“

Kauno galerijoje „Meno forma“ skulptorius Tadas Vosylius pristatys vienos dienos parodą „Dvylika brolių“. Tai tam tikra įžanga, skirtą parodai „HUMAN RIGHTS? # DIVERSITY“, kuri nuo

images_pulsas_foto_4456_sodei_sk_160400_e01_xxxi

LŪŽIO KARTA://DANIELIAUS SODEIKOS PARODA KAUNO PAVEIKSLŲ GALERIJOJE

Parodų ciklą „Lūžio kartos vardai“ Kaune tęsia Danieliaus Sodeikos – skulptoriaus, scenografo, instaliacijų kūrėjo paroda. Jos autorius parodoje sukūrė instaliaciją, kurią suprasti padeda atpažįstami ženklai,

images_pulsas_foto_4444_ghiot_sk_1603000_e01_xxx

KITAPUS REGIMYBĖS://SKULPTORIAUS MASSIMO GHIOTTI PARODA „TITANIKE“

Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ atidaroma žinomo italų menininko Massimo Ghiotti skulptūrų paroda „Kitapus regimybės“. Prieš atidarymą menininkas kviečia į atvirą paskaitą apie šiuolaikinę

images_pulsas_foto_4375_lukis_vn_110300_e01_bra

XVI A. VILNIAUS UOSTAS://DR. E.MEILAUS PASKAITA APIE NEŽINOMĄ LUKIŠKIŲ ISTORIJĄ

Vilniui niekaip nesisekant rasti deramo Lukiškių aikštės sutvarkymo sprendimo, galbūt verta būtų atsigręžti ir į menkai žinomą šios sostinės vietos istoriją. Mat XVI amžiuje Lukiškės

images_pulsas_foto_4365_skulp_pl_160300_e01_xxx

KAUNO JAUNŲJŲ SKULPTŪRA://VDA KAUNO FAKULTETO ABSOLVENTŲ PARODA

Šiandien, kovo 3 dieną Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto galerijoje atidaroma skulptūros absolventų paroda. Darbus parodoje eksponuojantys šio fakulteto absolventai šiandien yra žinomi ne vien