Architektūrai, kaip ir kitiems menams, auditorija yra be galo svarbi. Jos skonis, išprusimas ir puoselėjamos vertybės yra svarbus veiksnys architektūriniams procesams. Dažnai pakeiksnodami lietuvišką architektūrą niekaip negalim išvengti minties, kad ženklia dalimi jos kokybę, pobūdį ir rezultatą lemia ne tik architektas, bet ir užsakovas bei suinteresuota visuomenė. Tačiau tam, kad visuomenė galėtų pilnaverčiai ir rezultatyviai dalyvauti architektūriniame dialoge su architektais, siekiant geresnės aplinkos kokybės ar būti savotišku erdvinės aplinkos bendraautoriumi, – tam tikras architektūrinis raštingumas yra būtinas. Deja, Lietuvoje paprastam mirtingajam jis nepasiekiamas.
Čia nekalbėsiu apie keturias šalies aukštąsias mokyklas, ruošiančias profesionalius architektus, bet apie plačiąją visuomenę, gyvenančią architektūroje, vartojančią architektūrą, mokančią už architektūrą.
NEIŠVENGIAMA ARCHITEKTŪRINĖ KASDIENYBĖ
Per daugelį metų Lietuvoje susiklosčiusi situacija šiuo požiūriu yra gana paradoksali – architektūros mūsų švietimo sistemoje nėra. Architektūrinės žiniasklaidos – beveik nėra. Ji yra arba reklaminio pobūdžio, arba skirta profesionaliems architektams, jų problemoms ir praktiniams klausimams. Visuomenė tarsi palikta architektūros užribyje, tamsoje, kurioje iš padrikų kelionių įspūdžių, turistinių albumų ar blizgančių žurnalų apie turtuolių gyvenimą turi susirankioti bent šiokį tokį „architektūrinį raidyną“, kuris padėtų susigaudyti kasdienybėje. Juk architektūra mūsų gyvenime – viena iš neišvengiamybių. Kasdienybės scenografija bendruomenės ir kiekvieno mūsų performansui šioje žemėje.
Lietuvos mokykloje gali išmokti visko, ko gali prireikti renkantis amatą. Šio to, kas naudinga „bendram išsilavinimui“ ir nieko, kas būtina savo erdvei organizuoti.
Aplinkos estetika, gamtos ir statinių darna, istorinės architektūros vertė ir santykis su moderniais poreikiais, šiuolaikinės architektūros meniu – klausimai su kuriais gyvenime susiduria praktiškai visi. Tegu ir labai skirtingu santykiu. Deja, atsakinėti gyvenimo suorganizuotame egzamine šiais klausimais tenka „iš kepurės“. Vienok, dažniausiai tie „atsakymai“ yra labai nepigūs, skirti ilgam naudojimui ir sunkiai keičiami.
Architektūrinis neraštingumas valstybei kainuoja brangiai. Daug brangiau, nei, tarkim, muzikinis.
KO NEDARO VALSTYBĖ, IMASI SAVANORIAI
„Jau daugelį metų galvoju apie tai, kaip išjudinti bent šiokią tokią visuomenės architektūrinę edukaciją. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, radosi „Architektūros fondo“ padalinys vaikams. Nutarėme nebelaukti kol ministerijos „suvirškins“ architektūrinio švietimo būtinybę ir pradėti veikti. Kiek pajėgsim, tiek padarysim“,- portalui PILOTAS.LT sakė architektas Rolandas Palekas, „Architektūros [vaikų] fondo“ kuratorius.
Į keliolikos savanorių grupę susijungė jauni architektai ir architektūros studentai, pasiryžę eiti į mokyklas ir skleisti „aplinkos estetinio suvokimo bei pilietiškumo“ tiesas. Savanoriai dirba trimis grupėmis, kurios skirtingo amžiaus moksleivių grupėse plėtos skirtingas temas: „Mano klasė“, „Abstrakcija“, „Mano miestelis“.
Tai nebus architekto profesijos populiarinimas tiesiogine prasme. Greičiau – pamokos, praktiniai seminarai, supažindinatys moksleivius su aplinka, jos estetika ir formavimo būdais bei instrumentais. Ateityje ketinama sukurti edukaciniam projektui skirtą internetinę svetainę, suformuoti tam tikrą metodinę bazę mokytojams, suorganizuoti „architektūrinę“ vasaros stovyklą.
„Šią savaitę mes jau pradedame architektūrines pamokėles pradinukams Vievyje bei Antakalnyje (Vilnius). Po to -pamokėlės vaikams Nacionalinės dailės galerijos edukacijos centre ir Šiaulių centro pradinėje. Nuo rudens planuojame platesnę programą“,- portalui PILOTAS.LT sakė antroji projekto kuratorė, jauna architektė Margarita Kaučikaitė.
IT SPAUDOS DRAUDIMO LAIKAIS
Kupini ryžto ir kiti savanoriai, kurie nesavanaudiškai sieks perteikti tai, ką moka, mokinukams, atkirstiems nuo architektūrinio pasaulio. Nenoromis prisimeni gūdų spaudos draudimo metą, kai Rusijos caras bandė paskandintį lietuvį tamsoje. Kad galėtų lengviau jį valdyti, lengviau manipuliuoti juo, kad lietuviška tapatybė būtų ištrinta iš sąmonės. Nesinori konstruoti didelių sąmokslo teorijų šiandieninėje Lietuvoje, tačiau akivaizdu, kad architektūrinis neraštingumas ne tik klampina tautą trečiarūšėje erdvinėje aplinkoje, bet ir sudaro palankią terpę įvairiems reikalingų žmonių reikalingiems projektams „be pykčio“ prasukti.
Redakcijos prierašas: kiekvienai iniciatyvai palaikymas yra būtinas, kaip oras. Architektūrinių savanorių niekada nebus per daug. Jeigu ką – info@pilotas.lt
Julius
( 2011-04-26 )
„…prisimeni gūdų spaudos draudimo metą, kai Rusijos caras bandė paskandintį lietuvį tamsoje. Kad galėtų lengviau jį valdyti, lengviau manipuliuoti juo…“ – gūdus tamsaus lietuvio modulis 🙂
Mantas T
( 2011-04-06 )
Gerbiamai mokytojai teko dirbti, o man dar ne taip senai teko mokytis dailės. Ir net pamanykit, A lygiu. Ir vadovėlį paskaityti. Grubiai iliustruojant suteikiamas žinias, galima apibendrinti, kad baigęs mokyklą žmogus žino apie Atėnų akropolio egzistavimą, faktą, kad Šv. Onos bažnyčia yra gotikinio (smailaus) stiliaus ir tai, kad Lietuvoje architektas buvo S. Gucevičius, nes suprojektavo katedrą. Rimčiau tariant, architektūra pristatoma tik iš istorinės, paveldosauginės perspektyvos, visiškai nenagrinėjant pastarųjų dešimtmečių aktualijų, kuriamų ateities vizijų, nekeliamas žmogaus ir jo aplinkos santykių klausimas. Tikiu, kad jaunoji archfondo kompanijos dalis puikiai žino ir supranta ko jiems trūko mokykloje. Vaikų fondo iniciatyva labai laiku ir vietoje. Keep on
diversifikacija
( 2011-04-06 )
Audrys Karalius: „tam, kad visuomenė galėtų pilnaverčiai ir rezultatyviai dalyvauti architektūriniame dialoge su architektais, siekiant geresnės aplinkos kokybės ar būti savotišku erdvinės aplinkos bendraautoriumi, – tam tikras architektūrinis raštingumas yra būtinas.“.
Štai ką portale pilotas.lt apie „ekspertus“ porina architektas, profesorius ir visuomenės veikėjas Vytautas Jurgis Dičius: „Yra ir vadinamasis „architektūrinis elitas“, sugebantis dėl užsakovo ypatingų norų apeiti įstatymus, reglamentus, projektavimo sąlygas, bendruosius planus, „pramušti“ projektą ar sudaryti galimybę užsakovui pradėti nelegalią statybą. Tokioje aplinkoje ir vyksta „subalansuota“ urbanistinė plėtra“. Tame pat pilotas.lt yra info apie artėjančias Lietuvos architektūros dienas Ukrainoje. Parodos kataloge radau net du gyvenamuosius namus, pastatytus ant kelio! Tai arch. Gintaro Balčyčio suprojektuotas ir ant bendro naudojimo kelio pastatytas ir praėjimą Nemunu užtveriantis gyvenamasis namas Kačerginėje ir arch. Gintaro Kazakausko suprojektuotas ir ant bendro naudojimo kelio pastatytas ir pravažiavimą į kitus sklypus užtveriantis gyvenamasis namas Netonių kaime. Abu objektai yra Kauno rajone. Kadangi šie architektai, matyt, priklauso V.Dičiaus apibūdintam „architektūriniam elitui“, jiems nusispjauti į įstatymus ir visuomenę. Bet reikia būti ypač įžūliam ir moraliai degradavusiam, kad už šį vandalizmą vienas kitam dar skirtum premijas ir girtumeis pasauliui. Nesunku numanyti, kad šie architektai kartu yra ir visų galų „ekspertai“.
Štai ką apie minėtą G.Balčyčio intelektualinį ekskrementą parašė architektūriškai išprusęs A.Karalius: „Buvau uzsukes i kacergine paziureti G.Balcycio opuso. Jis man is Nemuno buvo palikes visai nebloga ispudi. Deja, kontekste akivaizdu – padaryta siurksti klaida. Nutrauktas ne tik pakrantes pesciuju ir dviraciu rysys, bet ir nevalyvai isibrukta i parka, nutraukta liepu alejos asis, atimtas parko rysys su Nemunu.“. O štai kaip tą patį objektą apibūdino architektūriškai neišprusęs Saulius B. (gaisrininkas): „Šašas“. Panašiai G.Balčyčio ir G.Kazakausko pastangų vaisius vertino ir kiti kalbinti „tamsuoliai“.
Du klausimai:
1. Tai kas, ką ir ko turi mokyti?
2. Ar būtina dėti kiaušinius, kad sužinotum jų skonį?
urbsyte teisi
( 2011-04-06 )
kurybinguma reikia pirmiausia ugdyti
kurybinguma
kurybinguma
kurybinguma
architekturinis kurybingumas labai gera priemone
sugalvok savo klase
nuddazyk tevo garaza
sukalk mociutei tvora tokia kad po pamaldu visos mociutes klasiokes ateitu paziureti TVOROS
O.Urbšytė
( 2011-04-06 )
štai jums ir pavyzdys mūsų kultūros. Pavardžių negražu iškraipyti. Tai, apie kokia kultūrą jūs norite propaguoti
PRA
( 2011-04-06 )
Nesuprantu truputi as kai kieno susierzinimo.
Architekturos mokinti zmogiukus reika? Reikia.
Mokymo nera? Nera.
Sumaste architektai savo kunais uztaisyti sita spraga? Bravo!
Aisku, visu tokiu budu neismokinsi, bet pats precedentas puikus. Lai ir urbsytes eina i mokyklas ir neurbsytes. Cia pavyzdys geras parodytas. Sekti juo gali kiekvienas – kad ir eidamas i savo mokykla buvusia. Ar i savo vaiko. Tegu tai buna savotiskas sajudis architekturinis. Gal ir ministrai tada greiciau atsibus.
Palaikau!
edmundas
( 2011-04-06 )
Gerb. O.Urbsyte, dziaugiuosi, kad issamiai pasisakete, atkreipiu demesi, kad daug kas TURETU buti musu mokykloje daroma, bet NEDAROMA. Tad tegul gerb. Palekas dirba, kaip jam atrododo geriau, kiti gal kitaip ars svietimo dirvona, palinkekime sekmes, grisime po metu pasidziaugti rezultatais
edmundas
( 2011-04-06 )
Pritariu savanorystei – eiti i mokyklas, dirbti su jaunimu. Saunuoliai. Mokytojus ruosia pedagoginis vidutinybiu pseudouniversitetas, tad didele ju dalis mokykloje ugdo i save panasius.. br brrr.
Bet,…gal pirma Aukstosiose mokyklose isspreskim sia problema – ten perteklinis skaicius architekturos studentu, studijas baigia net ypac zemo lygio studentai…
Rolandas Palekas
( 2011-04-06 )
Nenusiminkit, jaunieji architektūros/vaikų/fondo dalyviai, tai tik anonimų komentarai. Ačiū palaikantiems. Mes dar tiek mažai padarę, o mūsų iniciatyva ir idealizmas tikrai, manau, verti šviesesnio požiūrio. Tvirtėkim 🙂
O.Urbšytė
( 2011-04-06 )
Visų pirma, norėčiau pasakyti, kad be architektūrinės praktikos nuo 1994-ų metų su atitinkamomis pertraukomis teko dirbti tiek vidurinio bendrojo lavinimo, tiek aukštėsnėse Lietuvos m-lose. Dėsčiau “ dailę“, disciplinas, konkrečiai, susyjusias su architektūra.
Man labai keista girdėti tokius apibendrinimus, kad mokyklose mokiniai negali turėti galimybių gauti žinių apie architektūrą, kitas meno šakas.
Norint spręsti bet kokią problemą, su ja reikia nuodugniai susipažinti, siūlau susipažinti su mūsų mokyklų mokymo pragrama.
1994-aisias, kai atėjau dėstyti “ dailės“ į paprastą vidurinę m-lą, aš pamačiau, kad mokiniai dailės mokomi nuo I-os iki 12-os klasės. Tuo metu mokymo programose nebuvo jokių meno, architektūros istorijos pamokų, aš pati ėmiausi to darbo, sukurdama savo mokymo programą.
Dabar nuo 5-ų klasių jau yra dėstomi meno ir architektūros istorijos pagrindai, yra įvairios edukacinės programos, kurios turi būti vedamos įvairiuose muziejuose, parodose, yra dailės raiškos pamokos, kurių metų mokiniai dirba įv. technika. Nuo 11-os klasės, kas pasirenka savo būsimą specialybę, susietą su menu ( dailė, architektūra, teatras, muzika), privalo rinktis meninio ugdymo pamokas “ A“ lygyje, t.y. tie mokiniai visų meno teorijos pagrindų yra mokomi kur kas plačiau. Bet tai-, būtent, yra vienetai, kurie ateity bus profesionalai.
Aš visą laiką mokiniams pateikdavau pavyzdžiu Japoniją, kur mokiniai per savaitę turi 10 valandų dailės pamokų. Nei vienas nesusimąstote, kodėl. japonai tokia išradinga tauta, todėl, kad jie išmoko savo vaikus kiekvieną problemą spręsti KŪTYBINGAI, jie nesistengia iš kiekvieno japoniuko padaryti profesionalaus meninko ar dizainerio, jie moko KŪRYBINGUMO. Kūrybingumas atveria dideles galimybes bet kokiai žmogaus veiklai.
Apibendrinant, reikia pradėti nuo pačių pedagogų švietimo ir auklėjimo, nuo JŲ priklauso, kaip JIE sugebės ir NORĖS atlikti savo pareigą. Reikia kelti JŲ mentalitetą ir išprūsimą. Kas, jei ne JIE išugdė tuos beraščius tėvus, kurių vaikai dabar negerbia nei savo, nei kitų kultūros.
Švietimo programoje yra pakankamai daug dėmesio skirta mokinių meniniam ugdymui, reikia NORĖTI ir MOKLĖTI tas galimybes išnaudoti.
Lankyti žymiausias pasaulio vietas, tai nereiškia, kad kiekvienas turi galimybę ir geba įvertinti tai, ką jis mato.“Žiūrėti“ ir „matyti“- du skirtingi dalykai.
Ligonine
( 2011-04-06 )
Ligonine kazkokia! Zmones sugalvoja puikia iniciatyva, imasi konkrecios veiklos, kuri yra neabejotinai altruistine ir naudinga visiems.
Tai ne – butinai apspjaudyti reikia.
Supykau!
Skambinu ir uzsirasau i savanorius tuoj pat. Is kersto „opinijoms“ ir kitokioms gyvenimo piranijoms.
mokytojai
( 2011-04-06 )
ideja gera, o kad Palekas nukopijavo nelabai tikeciau, cia tiesiog atsitiktinis sutapimas.
opinija
( 2011-04-06 )
Visų pirma reikia aiškios identifikacijos – arch[whatever]fondas – yra VIEŠŲJŲ RYŠIŲ projektas. Tokių projektų tikslas, nepriklausomai nuo veiklos pobūdžių, yra pačių projektų PIRMŲJŲ ASMENŲ savireklama. Jiems to reikia, nes netolimoje ateityje kai jie šturmuos atitinkamus postus valstybės tarnybose (kultūros + statybos + administravimo etc. srityse) ar aukštųjų architektūros mokyklų vadovaujančius postus, jų šiandienis „aktyvumas“ taps lemiamu aspektu vertinant jų kvalifakaciją. pavadinkime juos AKTYVIUKAIS. Kultūros sritį ir ją administruojančias institucijas šiuo metu yra uzurpavę buvę (o ir esami) teatrų veikėjai-aktyviukai. Apie tai rašo pvz. N.Putinaitė. Juk teatras pas mus – o ho ho! geresnis eksportas už pieno produktus, ką ten architektūra…
Grįškime prie aktyviukų. Yra sukurta savanoriško pavaldumo schema, kurioje dalyvaujantys gali tikėtis vieno kito trupinio ir savo reitingo ūgtelėjimo „sprendžiančiųjų“ akyse ir sąmonėje. Tiktai, kad tai su profesine kvalifikacija neturi nieko bendro. Jeigu nieko nebestebina archkonkursą laimėjęs pvz. čaikauskas kai komisijoj sėdi pvz. kuncevičius ir kita chebra arba atvirkščiai arba panašiai. Tai tikrai stebina, kaip arch[whatever]fondo aktyviukai perima analogiško sovietinio pobūdžio bendravimą kaip už vienintelį teisingą: aš tave pamokysiu, o tu žiūrėk klausyk ir vykdyk, tuo pat metu agresyviai (bet banaliai) promot’ina save PILOTE, MIESTO IQ ar pan…
Reziumuoju – geriau jau palekai ir čaikauskai sąžiningai atidirbtų universitetuose, ko tikrai nėra. Nes pradinėse mokyklose vaikus žymiai svarbiau sudominti šalies kurioje gyvena istorija. To dalyko, kurio visiškai nesupranta nei arch[whatever]aktyviukai nei daugumą, lemiančius balsus „įgijusių“ archmetrų. O šis nesupratimas ir nenoras suprasti (bei šiaip susireikšminimas) ir lemia „itin aukštas“ vietas pvz. pritzkerio laureatų sąrašuose ir pan.
Aš
( 2011-04-05 )
Viskas dėl mokyklų tai ok, bet kam mokyti vaikus kopijuoti kitų autorių įdėjas (Paleko Lukiškių aikštė iš knygos 1000 X LANDSCAPE ARCHITECTURE
KRAMER, SIBYLLE , net projekcijas tas pačias paliko, matyt vertinimo komisija tokių knygų neskaito 467p. jei neklystu), kai pamačiau net išsigandau.