Per paskutiniuosius šimtmečius laidojimo erdvės Lietuvoje vystėsi organiškai: be konkursų, be projektų, be didesnio miesto savivaldos ar vyriausybės dėmesio. Kapinių “vystytojai” sekė europinėmis madomis gana vangiai, tačiau būtent toks vangumas įgalino, kad miškas – senosios lietuvių religijos sakralinė erdvė – taptų pagrindiniu mirties teritorijos apibrėžimu.
Liūdint dėl paskutiniojo šimtmečio bėgyje nykstančių ir vėliau okupantų įsakais sunaikintų senųjų XIX a. kapinių, ir matant šiandienos kapinėse įsigalint kiniškos akmens industrijos ir plastikinės žolės karalystę, pravartu bent trumpai peržvelgti šiuolaikinių kapinių architektūrinius sprendimus Vakarų Europoje.
KAPINĖS – MIŠKAS
Garsiosios Miško (Skogskyrkogarden) kapinės Stokholme, suprojektuotos dar 1915-1937 metais dviejų švediškos architektūros gigantų – kapinių konkursą laimėjusių architektų Sigurd Lawerentz ir Gunnar Asplund. Esminis kapinių elementas – ilgu taku pasiekiamas atviras banguojantis peizažas.
Iškalbinga tuštuma nužymėta kraštovaizdine grafika – šarvojimo ir kremavimo kompleksas įrėmina kairę, partitūrą pratęsia asketiškas, protestantiškai švedo širdžiai artimas akmeninis kryžius.
Dešinėje – “atminties gojelis” – medžių grupė ant pilkapį primenančios aukščiausios reljefo kalvos.
Iš pirmo žvilgsnio itin natūralus peizažas yra ilgus metus trukusio teritorijos tvarkymo ir augalijos formavimo rezultatas.
Šią atvirą erdvę supa miškingi plotai, po kuriuos išbarstyti palaidojimai. Kapų paprastumas ir tvarkingas ritmingumas sukrečia kaip priešistoriniai menhirų laukai.
Teritorijos gilumoje – dvi skirtingų architektūrinių stilių koplytėlės, suprojektuotos savarankiškai vieno ir kito architekto. Krematoriumo projekto realizacija pabaigta tik 1940 metais. Pirmasis čia kremuotas ir šalia palaidotas pats projekto autorius architektas Gunnar Asplund…
1994 metais Miško kapinės įtraukos į UNESCO paveldo sąrašą.
Naujasis krematoriumas, suprojektuotas architekto Johan Celsing, duris atvėrė 2014 metais. Konkursinis skulptūrinis plytų mūro pastato projektas, pavadintas “Akmuo miške”, neieškojo būdo dominuoti ramioje miško aplinkoje, tačiau sugebėjo kapinių repertuare palikti savalaikį architektūrinį ženklą.
KAPINĖS – MIESTAS
Antitezė atviram edeniškam kraštovaizdžiui – architekto Aldo Rossi 1971-1978 metais suprojektuotas „Mirties miestas“.
Europos urbanistinės kultūros lopšyje – Italijoje – mirtis iki šiol atkartoja Dangiškosios Jeruzalės erdvinį modelį.
San Cataldo kapinės Modenos mieste suprojektuotos dar 1858 metais, kai įvairiuose pasaulio miestuose kapinės masiškai buvo iškeliamos iš miesto teritorijos. Architektūrinis konkursas, kurį laimėjo Rossi, ieškojo sprendimų kapinių sutvarkymui ir išplėtimui. Dirbdamas prie kapinių projekto koncepcijos, Rossi studijavo architekto Cesare Costa čia jau įgyvendintų kapinių projektą bei XIX amžiaus žydų kapines. Suvokdamas kapines kaip įvairių elementų visumą, atspindinčią ir įvairialypę žmogaus kūno struktūrą, Rossi kapinių pertvarkymo konkurse pasiūlė kurti simetrija paremtą laidojimo miestą.
Bene ryškiausias aukštais laidojimo nišų tūriais apsuptos erdvės dėmuo – oranžinis kubas su kvadratinėmis aklinomis nišomis perforuotais fasadais. Pastatas neturi nei grindų, nei stogo. Iš vidaus palei sienas besivejančiais laiptais lankytojai pasiekia laidojimo nišas. Pastato požeminėje dalyje laikomos urnos su degintais palaikais, tuo tarpu antžeminėje dalyje laikomi nedeginti palaikai. Pastato architektūrinis sprendimas primena karvelidę – paties žodžio kolumbariumas pirminę reikšmę – ir savo erdvine struktūra įprasmina krikščioniškąją sielos sampratą.
KAPINĖS – SALA
Kai XIX amžiuje imta kapines iškėlinėti iš urbanizuotų teritorijų, Venecija neturėjo kito pasirinkimo kaip kapines įkurti nuo miesto nutolusioje saloje. San Michele saloje dar nuo XV amžiaus buvo įsikūręs vienuolynas, o 1858 metais čia įkurtos kapinės.
Architekto David Chipperfield kapinių pertvarkymo ir išplėtimo projektas rėmėsi XVIII amžiaus Italijos mirties kultūrai būdingais architektūriniais elementais: vidiniais kiemais, gatvelėmis ir sodais, papildant erdvę atsiveriančiomis perspektyvomis. Pirmasis projekto etapas buvo skirtas jau egzistuojančių kapinių sutvarkymui; antrajame etape kapinės išplėstos – naujas kapinių plotas įkurtas dirbtinėje saloje, atskirtoje nuo senųjų kapinių 15 metrų pločio kanalu.
KAPINĖS TARP KALVŲ
Igualada kapinės prie Barselonos miesto Ispanijoje 1985-1991 metais suprojektuotos architektų Enric Miralles ir Came Pinós. Architektų duetas kapines pasiūlė išskabtuoti kalnuotame kraštovaizdyje, taip sukuriant natūraliai izoliuotą atmosferą.
Čia laidojama virš žemės. Nedeginti palaikai, sudėti karstuose, laikomi antžeminiuose į spintas panašiuose tūriuose. Nišos užsandarinamos akmeninėmis plokštelėmis, kuriose įrašomi mirusių vardai ir gyvenimo datos.
Tai dar vienos kapinės, kuriose amžino poilsio atgulė pats projekto autorius – po netikėtos mirties 2000 metais čia palaidotas architektas Enric Miralles.
KAPINĖS PALEI KELIĄ
Nedegintų palaikų laikymas virš žemės Lietuvoje dabar neįprastas, tačiau toks būdas čia buvo gana populiarus dar XIX amžiuje. Pavyzdžiui, kolumbariumai Rasų ir Bernardinų kapinėse buvo skirti būtent nedegintų palaikų laikymui, ir dėl to iš esmės nėra teisinga, nors ir įprasta, juos vadinti kolumbariumais. Toks laidojimo būdas ypač dažnas katalikiškose pietų Europos kapinėse.
Būtent šitaip laidojama ir architekto CésarPortela 2000 metais suprojektuotose kapinėse Fisterra miestelio pašonėje, Ispanijos šiaurėje. Visgi, šiuolaikinė peizažui neabejinga Senovės Romos laikų tradicijos interpretacija laidoti palei kelius, vedančius į miestą, nepasiteisino – sekuliari, katalikų tikėjimo simbolikos stokojanti architektūra neišlaikė vietos gyventojų egzamino.
Miestelio Fisterra gyventojai ir toliau laidoja senosiose kapinėse prie bažnyčios, o Mies Van der Rohe premija apdovanotos Cesar Portela kapinės paliktos gamtos valiai. Be iš anksto pasiruoštos orientacinės medžiagos jų nepasieksite, nes nei kelio ženklai, nei pakeleiviniai pasiteiravimai nepadės…
KAPINĖS BE ARCHITEKTŪROS
Kapinių architektūra – jautri tema, kurią diskutuoti yra įgali tik pakankamai brandi visuomenė.
Ši tema nepaklūsta laikui – tradicijos keičiasi itin lėtai ir progresyvių koncepcijų taikymas gali baigtis kaip Fisterra pakrantės kapinaitėms.
Tačiau belaukiant geresnių laikų ar tiesiog palikus kapinių reikalus savieigai (kaip yra dabar), rizikuojame tapti laisvos rinkos atsitiktinių sąnašų – pigių sprendimų ir pigių medžiagų aukomis, kai greitas ir paviršutiniškas vartojimas neaplenkia net mirties teritorijų…
Nuotraukos: Eglės Bazaraitės archyvas.
