Mirties kultūrinė tradicija, ritualai, o ypač kapinės – bene geriausiai atskleidžia tikrąjį tautos veidą, jos dvasines dimensijas. Laidojimo vietos – tarsi miestų embrionai, šimtmečių bėgyje privertę klajojantį homo sapiens prisirišti, sugrįžti į tas pačias vietas ir… pasilikti.
Tarkime, Romos imperijoje, kai laidoti buvo leidžiama tik už miesto ribų, atvykusį į miestą pirmiausia pasitikdavo palei kelius nusidriekę kapai su mirusiųjų atminimą įprasminančiais paminklais – sarkofagais, mauzoliejais, kolumbariumais.
AD SANCTUS
Krikščionybės įsigalėjimas kapines pavertė tikru miesto įvykiu – be laidojimo čia buvo susitinkama, deramasi, prekiaujama, skiriami pasimatymai, o bažnyčios iždą papildydavo nuompinigiai už kapinių pakraščiuose nuomojamus būstus.
Viduramžių aktualijos mirtį laikė neišvengiama gyvenimo dalimi, praktiškai gyvenimo kulminacija, kai pagaliau doras krikščionis priartėdavo prie dieviškojo pasaulio slenksčio.
Kapinės buvo nuolat besikeičianti erdvė – vienus kapus keitė kiti, senųjų palaidojimų kaulai buvo surenkami ir sukraunami palei kapinių sienas, sukuriant makabriškas dekoracijas. Kiekvienam nuolat buvo primenamas gyvenimo Žemėje menkumas ir Dieviškojo pomirtinio gyvenimo malonė.
Privilegija į užrašą ant kapo priklausė tik tokią prabangą išgalintiems – aukštuomenei, galėjusiai sau leisti sarkofagus ir atminimo lentas bažnyčiose ar prie jų. Dėl krikščioniškos paklausos būti palaidotam arčiau Dievo namų, labiausiai ramybės neturėjo grindys – kapai buvo įrengiami pačiose bažnyčiose, po grindimis.
DIDYSIS VIRSMAS: KAPINĖS PALIEKA MIESTĄ
Tokios mirties realijos neramino ne vieną – pavyzdžiui, Leon Batista Alberti savo raštuose, išleistuose 1452 metais, užsimena, kad laidojimas bažnyčiose išniekina šventą Dievo namų dvasią, ir kad romėniškoji laidojimo už miesto ribų tradicija buvo gerokai padoresnė tradicija.
Tačiau tik aštuonioliktame amžiuje tokias idėjas palaikanti kritinė masė buvo pajėgi sukelti Europoje revoliuciją laidojimo praktikoje – kapines pradėta iš miestų iškeldinti. Taip žymiosios Paryžiaus Les Saints Innocents kapinės išnyko nuo miesto paviršiaus. Paryžiuje iš visų miesto teritorijoje esančių kapinių mirusiųjų kaulai buvo suvežti į katakombas, kur, beje, laikomi iki šiol.
Taip gimė šiuolaikinės kapinės. Po galybės konkursų (ypač daug jų surengta Paryžiuje), kur architektai, medikai ir politikai aiškinosi, kokia turėtų būti laidojimo vieta, kad nekeltų grėsmės visuomenės sveikatai, o miestiečio širdyje sužadintų ir patriotinius jausmus, ir filosofines mintis.
Bene pirmasis impulsas kapinių koncepcijai primatuoti sodo rūbą buvo Jean Jacques Rousseau kapas Ermononville sodo tvenkinio saloje. Apsuptas topolių gojelio mąstytojo kapas traukė minias lankytojų.
Tuo metu parkuose jau buvo įprasta kurti fabriques – tuščius sarkofagus, obeliskus, piramides – aitrinančius lankytojų širdyse ryšį su praeitimi, leidžiančius keliauti laiku. Todėl visai nekeista, kad Père-Lachaise kapinės (Paryžius) suprojektuotos kaip didžiulis sodas, kuriame buvo laidojama iš tikrųjų, o antkapiams naudoti tokie patys paminkliniai elementai kaip ir soduose.
Devynioliktame amžiuje mokslas ir technologijos žengė milžiniškais žingsniais. Kuriami muziejai, bibliotekos, prieinamesnė visuomenės švietimo sistema. Šiame šimtmetyje kapinėms buvo skirta kita, ypatinga, šviečiamoji misija – be utilitaraus, higieniško palaidojimo, ši vieta turėjo auklėti ir šviesti visuomenę. Kapinės tapo savotišku muziejumi, kur buvo įamžinamas visuomenei nusipelniusų žmonių atminimas, nepriklausomai nuo jų piniginės svorio.
LITEFANIE PAGANIS
Tačiau tai Vakarų Europos realijos. Mirties kultūra rytinėje Baltijos pakrantėje, kurią ilgą laiką Europos žemėlapiuose žymėdavo tankūs tamsūs miškai – buvo visiškai kitokia.
Kristaus žodžio ilgai nepažinusioje žemėje laikytasi savų tūkstanmečių papročių, nepataikiusių į Europos chronologinį taktą.
Lietuvoje (ir Prūsijoje, ir Kurše, ir Latvijoje) ilgai išsilaikęs palaikų deginimas nebuvo vienintelis laidojimo būdas. Tačiau tokio papročio paplitimas leido baltams savo identitetą laikyti skirtingu nuo krikščioniškųjų kaimynų, kuriems pomirtinis fizinio kūno išsaugojimas buvo privalomas, kad Paskutiniojo Teismo metu būtų galima jį prikelti amžinajam gyvenimui.
Lietuvio vėlė, kaip ir dievai, ieškojo prieglobsčio miške. XVI-XVII amžiaus bažnyčių ataskaitose ne kartą minimi katalikų bažnyčiai nepriimtini lietuvių ir lietuvininkų įpročiai laidotis miškuose, laukuose bei kitose neaptvertose ir nepašventintose, kaip dera katalikiškoms kapinėms, teritorijose…
/bus tęsiama/
Apie autorę: Eglė Bazaraitė – kaunietė architektė, KTU (bakalauras 2007) ir VGTU (magistras 2009) auklėtinė. Eglė šiuo metu studijuoja doktorantūroje Lisabonos universitete, kur kitąmet gins architektūros daktaro disertaciją, analizuojančią Lietuvos kapinių specifiką kanoniškosios katalikų Europos kontekste.
