Lietuvos architektūra neteko didelio žmogaus: šeštadienį, eidamas 87-uosius Kaune mirė akademinkas Algimantas Miškinis. Nuoseklus, išmintingas ir patriotiškas urbanistikos autoritetas atliko milžinišką darbą, kad Lietuvos erdvinė raida neprarastų tapatumo, neatitrūktų nuo istorinių šaknų, nepaskęstų smulkmenose ir trumpalaikėse kosmopolitinėse madose.
Algimantas Miškinis (1929 – 2015) buvo reto darbštumo ir pasišventimo architektas, turėjęs aiškią, pagrįstą nuomonę urbanistinės plėtros klausimais ir nebijojęs tą nuomonę sakyti. Dėl to turėjo apsčiai priešų, kuriems A.Miškinio architektūrinis sąžiningumas trikdė „plėtristinius žaidimus“ ir dar daugiau pasekėjų, kuriems akademiko laikysena tapo inteligentiškos, tvirtos, į visuomenės interesą orientuotos architektūrinės asmenybės etalonu.
A.Miškinio erudicija ir interesų laukas stebino: urbanistikos ir architektūros istorija, meno istorija ir dailė, Rytai, filatelija ir filokartija, kultūros politika.
Be to, A.Miškinis buvo labai aktyvus visuomeniškai ir visuomenei įsipareigojęs: ilgus metus dalyvavo begalėje architektūrinių ir urbanistinių tarybų, pasitarimų, išvažiuojamųjų posėdžių į problemiškas architektūrines vietoves. Vardan architektūros interesų dirbta daug, kantriai ir rezultatyviai – dėka A.Miškinio autoriteto ir tvirtos laikysenos, Lietuvoje išvengta daugybės urbanistinių ir architektūrinių klaidų. Arba jos buvo minimalizuotos ir sušvelnintos.
Ypač daug akademikas nuveikė Kauno architektūros ir urbanistikos labui, stengdamasis stabdyti brutalią urbanistinę plėtrą ir skatinti darnią erdvinę raidą, stiprinančią Kauno tapatumą. Visgi, po pralaimėtos kovos dėl „Akropolio“ intervencijos į Kauno centrą ir nenorėdamas taikytis su nedemokratiška miesto vadovų urbanistine politika, A.Miškinis pasitraukė iš viešos architektūrinės erdvės. Sakė, nebematantis prasmės aukoti laiką architektūriniam dialogui, kurį antra pusė ignoruoja…
Deja, dialogas su Kauno vadovais nesimezgė ir akademikui A.Miškiniui išreiškus valią padovanoti savo gausią ir įvairiąšakę kolekciją gimtajam miestui. Architektas vylėsi ir stengėsi, kad kolekcija nebūtų išblaškyta, kad liktų Kaune ir stiprintų miesto urbanistinį bei kultūrinį patriotizmą. Tačiau miesto vadovų interesas kolekcijos atžvilgiu buvo minimalus ir tai A.Miškinį labai liūdino, nors jis ir vengė kalbėti apie tai viešai…
Galiausiai milžiniška, apie 24.000 vienetų, mažosios lituanistinės ikonografijos kolekcija padovanota Lietuvos nacionaliniam muziejui Vilniuje () , kur reikšmingai papildė miestų ir miestelių fotografijų, atvirukų, istorinių įvykių ir vietovių atvaizdų bei senųjų kalendorių rinkinį (XIX–XX a. vidurys).
Architektūrinis-urbanistinis A.Miškinio archyvas taip pat nugulė Vilniuje, Lietuvos MoKslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Fonde Nr. F400 – mokslinės bei visuomeninės veiklos dokumentai, straipsnių ir pranešimų rankraščiai, architekto korespondencija.
Kaune vargais negalais liko profesoriaus miestui dovanotos Lietuvos dailės ir Rytų meno kolekcijos. Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus priglaudė Lietuvos dailės rinkinį, kurį sudaro virš 120 realistine maniera tapytų paveikslų iš XIX a. pabaigos – XX a. I pusės periodo. Taip pat – Rytų meno kolekciją: 380 A.Miškinio surinktų dailininkų ir meistrų darbų iš iš Kinijos, Japonijos, Indijos, Birmos, Tibeto, Nepalo, Mongolijos bei Irano.
Visgi turbūt didžiausias Algimanto Miškinio nuopelnas Lietuvai – mažų miestelių urbanistiniai tyrinėjimai. Šančiuose, Kauno priemiestyje, gimęs ir augęs architektas puikiai suprato nedidelių urbanistinių struktūrų humaniškumą, mandagią dermę su gamta, logišką struktūrą ir tektonišką pavidalą, išvaizdą. Šioje srityje profesoriui lygių nebuvo – jis pažino Lietuvą kiaurai…
Gali būti, kad tik iš laiko distancijos sugebėsime tinkamai įvertinti ir perskaityti tą daugiasluoksnę urbanistinę žinią, kuri glūdi daugybėje A.Miškinio straipsnių, knygų, pranešimų.
Beje, paskutinis A.Miškinio didelis tekstas – 3 dalių autobiografinė knyga „Kas dar nebuvo parašyta“ –ką tik išėjo. Ji buvo ilgai ir kruopščiai (kaip visada) rašoma, siekiant tikslumo ir tiesos. Profesorius atsikalbinėjo, nenorėjo kygos pristatyti kolegoms dalimis, prašė leisti „pasakyti viską iki galo“…
Redakcija, jausdama didžią pagarbą velioniui ir jo veiklai, reiškia nuoširdžią užuojautą A.Miškinio artimiesiems ir architektų cechui…
ALGIMANTAS MIŠKINIS (1929.06.25. – 2015.10.10)
Gimė Kaune, Šančiuose. Žmona Gražina Ona (1927 – 1996) – architektė. Dukra Gražina Miškinytė Jurėnienė – architektė.
A.Miškinis – architektas, urbanistikos istorikas, kolekcininkas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas. 1954 m. baigė Kauno politechnikos institutą. 1994 m. habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, 1996 m. Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas. 1950 – 1966 m. dirbo Žemės ūkio statybos ir projektavimo institute, 1956 –1960 m. projektų vyr. inžinierius, 1960 – 1962 m. skyriaus vyr. architektas, nuo 1962 m. instituto vyr. architektas. 1966 Lietuvos statybos ir architektūros mokslo tyrimų instituto skyriaus vyr. inžinierius, nuo 1968 m. vyr. mokslo darbuotojas, 1973 – 2000 m. Urbanistikos skyriaus vadovas.
A.Miškinis dėstytojas: 1959 – 1960 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos, 1962 – 1968 m. Kauno politechnikos instituto, 1996 – 2000 m. Vytauto Didžiojo universiteto, Kauno technologijos universiteto, Vilniaus dailės akademijos Kauno instituto ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojas, nuo 1996 m. profesorius.
Visuomeninė veikla: 1987 m. Lietuvos kultūros fondo Kauno tarybos pirmininkas, 1999 – 2007 m. Kultūros paveldo departamento Urbanistikos ir architektūros tarybos pirmininkas, 1996 – 2009 m. Kauno Architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos narys.
A.Miškinis parašė 27 monografijas ir knygas, 23 knygų bendraautoris. Paskelbė apie 1200 mokslo ir populiarių straipsnių. Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnių apie Lietuvos urbanistinį paveldą autorius.
A.Miškinis apdovanotas Gedimino 5 laipsnio ordinu (1999) ir Architektūros riterio ordinu (1999). A.Miškiniui suteiktas Kauno Metų architekto titulas (2006).
A.MIŠKINIO LAIDOTUVĖS: trečiadienį, spalio 14 d., 14:00 Karmėlavos kapinėse (Kaunas). Atsisveikinti su velioniu galima nuo antradienio, spalio 13-osios, 13:00 šv.Antano Paduviečio parapijos Šarvojimo namuose, Radvilėnų pl.15a (Kaunas).
kolega
( 2015-10-13 )
amžinąjį atilsį kolegai ir didelis AČIŪ už profesinę veiklą.
aleksotas
( 2015-10-13 )
uzuojauta profesoriaus artimiesiems ir kolegoms. tikrai, didelis zmogus buvo. apmaudu del kauno merijos abejingumo ir nepagarbos mokslininkui ir jo kolekcijai. ir dabar, jau trys dienos, kaip mokslininkas mire, o kauno savivaldybes tinklapyje jokios zinutes.