Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Baltojoje galerijoje atidaroma Beno Šarkos fotografijų paroda „Kol džiūvo kraujas, mes gėrėm vyną“. Paroda kviečia pažvelgti į Klaipėdą, kaip gyvą, nuolat kintantį organizmą – patiriantį augimą, nuovargį, ligas ir pastangas išgyti.
Vasario 12 dieną (ketvirtadienį) 12 val. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos (H.Manto g. 25, Klaipėda) Baltojoje galerijoje bus atidaryta B.Šarkos fotografijų paroda „Kol džiūvo kraujas, mes gėrėm vyną“. Savo fotografijose B.Šarka nesiekia konkrečių miesto vietų ar įvykių atpažįstamumo. Jam svarbesnė atmosfera – miesto charakteris, jo tylos ir triukšmai, nerimo, laukimo ir vis dažniau iškylančio nusivylimo būsenos. Tai miestas, kuris ne tiek matomas, kiek jaučiamas. Miestas, laisvanoriškai besirenkantis populiariausius kolektyvinės saviapgaulės mechanizmus – blizgesį kaip maskuotę ir ramybę kaip nejautrą. Parodos kuratorė – Danguolė Ruškienė. Partneris – asociacija „Kūrėjų sąjunga“.
Menotyrininkė Danguolė Ruškienė: Beno Šarkos paroda kalba apie miestą kaip gyvą, traumuotą organizmą – ne urbanistinį darinį, o jautrią būsenų sistemą, kurioje tarp istorijos, atminties ir dabarties stebima auganti įtampa. Autoriaus miestas patiriamas ne per topografiją, o per atmosferą: per nerimą, įtrūkius, tylų ir beveik nepastebimą nykimą. Tai sąmoningai nepatogus žvilgsnis į urbanistinį kūną, kuris šiandien funkcionuoja kaip gerai užmaskuota trauma. Šarka nekuria melancholiško liūdesio – jis rodo sisteminį procesą, kuriame miestas tampa vartojamu produktu, o jo tikrosios vertės išstumiamos.
Šiose fotografijose nėra atpažįstamų orientyrų ne todėl, kad autorius jų vengia, bet todėl, kad pats miestas praranda savo veidą. Vietos tirpsta tankėjančioje atmosferoje, architektūra grimzta į šešėlius, o erdvė tampa nestabilia būsena. Analoginės technikos „triukšmas“ čia veikia kaip vizualinė metafora, nurodanti į urbanistinės dezorientacijos formą. Vaizdas irti pradeda taip pat, kaip ir pats miestas – tyliai, be dramatiškų gestų.
Parodos centre – „sutvarkyto miesto“ mito kritika. Urbanistinė kosmetika slepia verčių devalvaciją: sterilizuojamos erdvės ir „patoginamos“ zonos perša fiktyvų gyvenimą, kuriame reginys tampa svarbesnis už atmintį, o blizgesys – už turinį. Tai ne estetinė tendencija, bet politinė ir kultūrinė strategija. Miestas nebegydo savo žaizdų – jis jas maskuoja.
Šarkos pasirinkta analoginė fotografija čia tampa ne nostalgijos gestu, bet kritiniu metodu. Grūdėtumas, šviesos defektai ir paviršiaus lūžiai priartina vaizdą prie atminties veikimo – netikslaus, fragmentiško, persmelkto emocinių nuosėdų. Miesto chaosas ir vizualinės korekcijos virsta egzistenciniu nerimu. Tikrovė deformuojama tam, kad būtų patirta, o ne paaiškinta.
Šioje parodoje melas nėra individualus veiksmas – tai kolektyvinė būsena. Miestas meluoja sau, kai renkasi maskuotę vietoje gydymo, reginį vietoje atsakomybės. Fotografijos tampa ne vaizdais, o liudijimais – technologinėmis nuojautomis, fiksuojančiomis praeities nykimą ir šiandienos abejingumą.
Autoriaus Klaipėda – ne konkreti vieta, o būsena, kurioje susikerta istorija, kaltė ir tylus ilgesys to, kas buvo tikra. Klausimas, kuris paliekamas žiūrovui: ar į spindinčias dekoracijas ir nugludintas trinkeles žiūrėsime tol, kol po jomis galutinai išnyks pats miestas?
Paroda „Kol džiūvo kraujas, mes gėrėm vyną“ Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Baltojoje galerijoje veiks iki balandžio 4 dienos.
Benas Šarka (g. 1963 m. Švėkšnoje) – režisierius, performanso ir fotografijos menininkas, aktorius, vienas ryškiausių nepriklausomo Lietuvos teatro kūrėjų. 1988 m. baigęs Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose režisūros studijas, tų pačių metų rudenį jis Klaipėdoje įkūrė „Gliukų“ teatrą. Šis teatras tapo ne tik jo kūrybinės veiklos epicentru, bet ir vienu pirmųjų ryškesnių nepriklausomo teatro pavyzdžių Lietuvoje. Šarkos kūryba neatsiejama nuo radikalaus performatyvumo, ritualinės vaizduotės ir tarpdisciplininio eksperimentavimo. Jo spektakliuose susipina poezija, judesys, muzika, vizualinis menas ir kasdienybės objektų dekonstruota logika. Menininkas nuolat balansuoja tarp teatro, performanso ir vizualaus meno, kurdamas savitą „metarealybės“ formą – daugiasluoksnį, sapnišką, bet kartu ir kultūriškai įkrautą pasaulį.
Parengta pagal Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos informaciją.
Titulinė nuotrauka: iš serijos „Kol džiūvo kraujas, mes gėrėm vyną“, B.Šarka.
