Su Latvijos nacionalinio paviljono „Gynybos kraštovaizdžiai“ Venecijos architektūros bienalėje 2025 kuratore Liene Jakobsone kalbasi Rūta Leitanaitė.
Rūta Leitanaitė: Latvijos nacionalinio paviljono tema – „Gynybos kraštovaizdžiai“ – labai specifinė. Nemanau, kad esu ją anksčiau mačiusi kurioje nors Venecijos architektūros bienalėje. Nors kam jau kam, o mūsų regionui ji šiandien, deja, beveik kasdienė… Kodėl nusprendėte apie tai kalbėti Venecijos architektūros bienalėje?
Lienė Jakobsonė: Mūsų komanda jau kuris laikas norėjo dalyvauti konkurse dėl teisės įrengti Latvijos nacionalinį paviljoną Venecijos architektūros bienalėje. Žinoma, pirmiausia galvojome, kokią temą galėtume pasiūlyti. Ieškojome tokios, kuri turėtų ir vietinį, ir tarptautinį atgarsį. Venecijos bienalė – puiki platforma kelti diskusijas, kurios gali pasiekti kur kas platesnę auditoriją nei kitose erdvėse.
Viena iš temų, apie kurią iš pradžių svarstėme, buvo migracija iš kaimo į miestą, kaimo nykimas ir jo poveikis pastatytam paveldui. Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Latvijoje pastaruoju metu buvo uždaryta daug sovietmečiu statytų mokyklų. Dideli pastatai, kolūkiai, kita infrastruktūra – viskas dabar stovi tuščia.
Mes, architektai, ėmėme svarstyti – kaip būtų galima šiuos pastatus pritaikyti naujam gyvenimui? Tada plačiau pažvelgėme į šį tuštėjimo reiškinį – kaimą kaip resursą. Per karantiną daugelis ieškojo prieglobsčio kaime. Turintys sodybą galėjo gyventi palyginti įprastai, kai tuo metu kiti buvo įkalinti miesto daugiabučiuose.
Tačiau, rusijai pradėjus karą Ukrainoje, žiniasklaidoje vis daugiau kalbėta apie sienų stiprinimą. To nepastebėti buvo neįmanoma.
Tuomet pradėjome žvelgti į šią žemę kaip į išteklių, o tuštumą – kaip į galimybę. Esant karinei grėsmei, žmonės taip pat svarsto apie persikėlimą į kaimą, kuris gali būti saugesnis nei miestas, galintis tapti taikiniu. Kaip matome Ukrainoje, kaimas dažnai iš tiesų yra saugesnis.
Taip iš diskusijų apie kaimo nykimą perėjome prie bendresnio klausimo – kaip sąveikauja kraštovaizdis ir gynyba? Nuo to viskas ir prasidėjo.
RL.: Taigi jūsų tyrimo objektas – ne tik gynybos infrastruktūra, kuri atsiranda kraštovaizdyje, bet ir visuomenės elgesio pokyčiai: kaip naudojamos teritorijos, keičiasi miestų struktūra, o kaimo vietovės tampa galimu prieglobsčiu?
LJ.: Taip, pagrindinė žinutė, kurią šiuo metu perteikiame, yra ta, kad sienų stiprinimas – tai ne tik vietinis reiškinys ar viena tvora. Tai nėra tik linija. Tai – daug platesnė teritorija, kurią veikia įvairūs veiksniai. Vien tai, kad ši žemė skiriama karinei infrastruktūrai, jau daro stiprų poveikį. Norime parodyti, kaip karinė gynyba keičia teritoriją ir kraštovaizdį.
Sąmoningai pasirinkome žodį „kraštovaizdis“, nes jis kontrastuoja su „gynyba“. Gynyba – tai kažkas kieto, agresyvaus. Kraštovaizdis – tai, ką siejame su gamta, poilsiu. Šią įtampą ir siekiame tyrinėti – ir fizinius pokyčius aplinkoje, ir psichologinę žmonių būseną, jų suvokimą.
Kol kas pateikti sprendimų negalime. Turėjome labai mažai laiko parodai paruošti, tad tiesiog dalinamės tuo, ką pavyko surinkti – kviečiame diskusijai.
RL.: Kaip gynybos infrastruktūra paveikia kraštovaizdį ir žmones?
LJ.: Pavyzdžiui, vizualinis poveikis: šalia tvoros sukrauti „drakono dantys“, prieštankiniai „ežiai“ išdėstyti matomose vietose. Jei nesi iš to regiono ir važiuoji pro šalį, tau tikrai gali atrodyti, tarsi vyktų karas.
Kita tema – migracija regione. Dauguma sienos perėjimo punktų uždaryti. Anksčiau žmonės eidavo ar važiuodavo dviračiais pas giminaičius, apsipirkti, keisdavosi ūkio technika. Visa tai nutrūko.
Kai kurie žmonės mėnesius ar net metus nemato artimųjų kitoje sienos pusėje. Kai kam net neleidžiama aplankyti artimųjų kapų.
Pasienis – tai labai retai apgyvendintas regionas, aplink nėra didelių miestų.
Dar vienas aspektas – vaizdai pro langus. Žmonės, kurie žvelgdavo į miškus ar laukus Latvijos ir Rusijos pasienyje, dabar mato tik tvorą. Tačiau visa tai – tik paviršius.
Yra ir poveikis gamtai – ribojama gyvūnų migracija. Paprastai sienoje padaromi specialūs praėjimai smulkiems gyvūnams, vartai stambesniems, bet šiuo metu jie uždaryti.
Taip pat susiduriame su vadinamąja „instrumentine migracija“ – kai migrantai iš Artimųjų Rytų per Baltarusiją atgabenami prie sienos ir verčiami ją kirsti. Tai – humanitarinė krizė.
O aiškaus atsako iš mūsų pusės nėra. Kai kurie migrantai apgyvendinami centruose, bet yra ir kitokių istorijų – apie jas dažnai nutylima, nes baiminamasi blogos tarptautinės reputacijos.
Mūsų kaimynai tuo naudojasi – siekia parodyti mus kaip nehumaniškus pabėgėlių atžvilgiu.
Tema labai sudėtinga. Atsiduriame tarp dilemų – kaip apsaugoti teritorinį vientisumą ir kartu išlikti žmoniškais – nepažeisti nei gamtos, nei žmonių teisių.
RL.: Kodėl manote, kad tai – architektų tema? Kokia architektų reikšmė tokioje gynybos infrastruktūros kūrimo situacijoje?
LJ.: Dažnai sulaukiame šio klausimo. Neseniai paviljoną aplankė Latvijos Kultūros ministrė, su ja irgi apie tai kalbėjome. Ji taip pat paklausė – ką ši tema turi bendro su kultūra? Tas pats klausimas – ką tai turi bendro su architektūra? Atsakymas – svarbu į tokio lygio sprendimų priėmimą įtraukti įvairių sričių specialistus. Kiekvienas turi kitokį požiūrį, patirtį, leidžiančią pastebėti tai, ko kiti nepastebi. Iš karinės perspektyvos svarbiausia gynyba. Visa kita – antraeiliai dalykai.
Bet architektai dirba su teritorija, erdve, programuoja žmonių gyvenimo kokybę, todėl mūsų požiūris kitoks. Galime anksčiau pastebėti problemas ir atkreipti į jas dėmesį, kad kartu ieškotume sprendimų. Daugelis įsivaizduoja, kad jei architektas dirba pasienyje, tai jis stato tvoras, pastatus, bokštus. Taip, tai irgi būtų naudinga. Bet mūsų parodos esmė – ne tai.
RL.: Kaip bienalės lankytojai reaguoja į jūsų paviljoną?
LJ.: Turiu pasakyti – reakcijos labai geros. Sulaukėme daug teigiamų atsiliepimų, ir iš architektų, ir iš žurnalistų, ir iš paprastų lankytojų. Daugelis sveikino, kad imamės tokios sudėtingos temos.
Niekas neklausė – „kodėl tuo užsiimate?“ Lankytojų iš kaimyninių ar panašių problemų turinčių regionų – Ukrainos, Balkanų – reakcijos ypač jautrios. Jie iš karto atpažįsta situaciją, susitapatina. Kiti – ypač iš Vakarų Europos – nustemba. Sužino naujų dalykų. Džiaugiamės, kad galime būti čia ir informuoti platesnę auditoriją apie tai, kas vyksta Europoje.
Titulinė nuotrauka: Latvijos nacionalinis paviljonas Venecijos architektūros bienalėje 2025. Foto: Michiel De-Cleene.
Remia: Lietuvos kultūros taryba.
Latvijos nacionalinis paviljonas Venecijos architektūros bienalėje 2025. Foto: Michiel De-Cleene.
Latvijos nacionalinis paviljonas Venecijos architektūros bienalėje 2025. Foto: Michiel De-Cleene.
Latvijos nacionalinis paviljonas Venecijos architektūros bienalėje 2025. Foto: Michiel De-Cleene.
Gynybos kraštovaizdžio žemėlapis. Pav.: Latvijos nacionalinis paviljonas Venecijoje.
Gynybos elementai. Foto: Latvijos gynybos ministerijos.
Pasienis. Foto: Elīna Kursīte.
Pasienio linija. Foto: Elīna Kursīte.
Pasienio namas. Foto: Elīna Kursīte.
Pasienyje gyvenanti Esmeralda su drauge Gabriela. Foto: Elīna Kursīte.
