ROTUŠĖS AIKŠTĖS KONKURSAS://AR KAUNUI VERTA TIKĖTIS NAUJO GENIUS LOCCI?

Kauno spaudoje, jau keletą metų spausdinami apžvalginiai straipsniai  apie  rotušės aikštės pertvarkymo būtinybę.  Nors iki šiol ši problema  tebuvo gvildenama paviršutiniškai, šiandieną jau turime 15 architektūrinio konkurso projektų, kurie  vienaip ar kitaip formuluoja grandiozines centrinės Kauno senamiesčio erdvės vizijas.

Išanalizavus konkursinius projektus ryškėja tam tikri dėsningumai ir keliami  visuotiniai uždaviniai: būtinybė keisti automobilių eismo tvarką aikštėje, suformuoti naujas funkcines zonas, pagal numatytas kompozicijas  sutvarkyti želdynus,  pakeisti grindinio plyteles. Akivaizdu, kad Kauno rotušės aikštei „remontas“ būtinas: gerokai susidevėjusios plytelės, „leisgyviai“ suoliukai, dar nuo tarpukario  chaotiškai susodinti medžiai, ir bene  opiausia problema –  aktyvus transporto eismas.

Projektuose tarsi sutartinai  siūloma naikinti tranzitinio transporto arteriją, plėsti automobilių  statymo aikštelę prie buvusios gamyklos „Lituanica“.   Visiškas aikštės „išvalymas“ nuo automobilių eismo būtų teisingiausias sprendimas, kadangi  transportas  ne tik sukelia triukšmą, bet ir kenkia miesto reprezentacijai – daugelyje Europos miestų rotušės aikštėse transporto eismas draudžiamas. Taip pat automobilių statymas ir jų tranzitas užima didžiulius aikštės plotus, kurių panauda galėtų būti tikslingesnė.

Ne mažiau svarbūs pertvarkymo uždaviniai – įrengti želdynus, kompoziciškai organizuotas medžių alėjas, tarp kurių atsirastų poilsio zonos, nes pastarųjų aikštėje tikrai trūksta. Nepaisant keleto kavinių, barų palei aikštės perimetrą, kurie ir sutraukia visus  lankytojus, pati aikštė tarsi lieka nuošalyje, kadangi joje nėra neįpareigojančių poilsio zonų atokvėpiui, bendravimui, susitikimams. Tokių zonų kūrimas, kurių pretekstas būtų pritraukti miestiečius į aikštę (ne tik masinių koncertų metu) yra priemonė atsirasti „genius locci“, kitaip tariant, vietos dvasiai.

Jos, žinoma, nesukurs naujai klojamas grindinys ar pagal originalią struktūrą komponuojami suoliukai, tačiau tokių priemonių pagalba aikštės lankomumas taptų aktyvesnis, žmonių sąmonėje kauptųsi prisiminimai, kontekstai, o tai, remiantis C.Norberg-Schulz‘u,  yra viena iš „genius locci“ sąvoką paaiškinančių sudedamųjų. Apskritai „genius locci“ anot A.Samalavičiaus sudaro ne tik materialūs elementai, kaip vieta, statiniai ar kraštovaizdžiai bet ir nematerialūs – atmintys, pasakojimai. Neabejotinai vyresniosios kartos kauniečių atmintys saugo Rotušės aikštės „genius locci“ sąvoką atitinkančius prisiminimus, tačiau siekiant įtraukti į šį procesą ir jaunąją kartą, reikalingos papildomos priemonės, nes šiuo metu, kaip yra rašęs pilotas.lt, „aikštė jau nebeatitinka visuomenės poreikių“.

Tačiau  grįžtant prie projektų, kai kurie iš jų, pateikia pernelyg modernias vizijas – juk vis dėlto planuojama pertvarkyti  unikalų, dar gotikos epochoje susiformavusį  urbanistinį darinį. Originalu įrengti vandens zoną rotušės  aikštėje, bet juk tokios niekada nebuvo. O planuojama požeminė automobilių statymo aikštelė senamiesčio šerdyje būtų ne tik  kultūrinių sluoksnių darkymas, bet ir istoriškai nelogiškas sprendimas.  

Pavyzdžiui  projektas „Aukso pjūvis“  iškelia tokius tikslus: „…aikštės pagrindinei daliai turi būti sugrąžinta aiškiai apibrėžta renesansinė proporcija, rotušės pastatas atgautų buvusį cokolio aukštį ir vizualiai būtų pakylėtas į viršų….” Šiuo atveju aikštė atsidurtų duobėje, atsirastų amfiteatrinė erdvė, tačiau, ar tokia sudėtinga vizija financiniu požiūriu „įkandama“ Kaunui? Kita vertus, aikštė per amžius evoliucionavosi natūraliai, taigi ar būtina sugrąžinti renesansinę jos išraišką, taip nubraukiant dalį kultūrinio sluoksnio?

Manyčiau, kad siekiant atgaivinti aikštės dvasią, būtina pasitelkti visuomenėje dominuojantį požiūrį. Bet visuomenė dėl parodos eksponavimo primityvumo, deja, neturėjo normalių galimybių susipažinti su pateiktomis architektų vizijomis.  Šio   projekto  komunikacija visuomenei  turėtų būti nepalyginamai platesnė, siekiant, kad kuo daugiau miestelėnų įsitrauktų į vertinimo diskusijas.   Galbūt dėl lėšų trūkumo, ar organizatorių nekompetetingumo,  parodos eksponavimui pasirinkta  ir netinkama vieta. Pirmiausia dėl  trumpų darbo valandų, parodą rotušėje galima aplankyti tik nuo 11 iki 19val. Kitas svarbus aspektas – informacijos trūkumas, kuri skelbtų apie tokią svarbią rotušėje vykstančią parodą. Netgi rotušės aikštės prieigose nebuvo jokio informacinio  plakato,  todėl lankytojų apatiškumas yra savaime  suprantamas.

Kita vertus, gal buvo siekiama dalinai ir apsisaugoti nuo viešumo? Beje, labai pritrūko galimybės balsuoti,  tarsi pabijota atskleisti vyraujančią nuomonę, kokia aikštės koncepsija kauniečiams būtų priimtiniausia. Pačią konkursinių projektų ekspoziciją būtų buvę kur kas tikslingiau išstatyti  rotušės aikštėje, lauke ant didelių planšetų – didesnio formato  iliustracijose  geriau atsispindėtų konkreti vizija. Balsavimo pultų  įrengimas būtų puiki priemonė parodos aktyvumui skatinti.   Apmaudu, kad pakankamai rimtas projektas visuomenės taip ir nepasiekė – juk aikšte naudosis plačioji visuomenė, tad kodėl gi jai nebuvo leista dalyvauti sprendžiant, kokią viziją norėtųsi matyti?

Akivaizdu, kad konkursinių projektų parodai pritrūko ir geranoriškumo, ir finansavimo, tačiau jei rotušės aikštės pertvarkymo projektų konkursas nėra tik „popierinis“ žaidimas, tuomet ir vizijų pristatymas turėtų būti solidesnis.

Juk ir tikrasis „genius locci“ sukuriamas tik ten, kur iš tiesų sąveikauja žmogus ir vieta.

TRUMPAI APIE AUTORIŲ. Edita Juškaitė: Visada, kiek save atsimenu, buvau linkusi į meno sritis, todėl Vytauto Didžiojo Universitete studijavau menotyrą, kur įgijau teorinių žinių. Šiuo metu VDU magistratūroje studijuoju architektūrologiją, siekdama susipažinti su architektūros istorija, jos formų bei išraiškos kaita, tačiau kasdienybėje išlieku ištikima kūrybiniams impulsams, kurie ateityje, manau, užims vis didesnę mano gyvenimo dalį…