Kauno spaudoje, jau keletą metų spausdinami apžvalginiai straipsniai apie rotušės aikštės pertvarkymo būtinybę. Nors iki šiol ši problema tebuvo gvildenama paviršutiniškai, šiandieną jau turime 15 architektūrinio konkurso projektų, kurie vienaip ar kitaip formuluoja grandiozines centrinės Kauno senamiesčio erdvės vizijas.
Išanalizavus konkursinius projektus ryškėja tam tikri dėsningumai ir keliami visuotiniai uždaviniai: būtinybė keisti automobilių eismo tvarką aikštėje, suformuoti naujas funkcines zonas, pagal numatytas kompozicijas sutvarkyti želdynus, pakeisti grindinio plyteles. Akivaizdu, kad Kauno rotušės aikštei „remontas“ būtinas: gerokai susidevėjusios plytelės, „leisgyviai“ suoliukai, dar nuo tarpukario chaotiškai susodinti medžiai, ir bene opiausia problema – aktyvus transporto eismas.
Projektuose tarsi sutartinai siūloma naikinti tranzitinio transporto arteriją, plėsti automobilių statymo aikštelę prie buvusios gamyklos „Lituanica“. Visiškas aikštės „išvalymas“ nuo automobilių eismo būtų teisingiausias sprendimas, kadangi transportas ne tik sukelia triukšmą, bet ir kenkia miesto reprezentacijai – daugelyje Europos miestų rotušės aikštėse transporto eismas draudžiamas. Taip pat automobilių statymas ir jų tranzitas užima didžiulius aikštės plotus, kurių panauda galėtų būti tikslingesnė.
Ne mažiau svarbūs pertvarkymo uždaviniai – įrengti želdynus, kompoziciškai organizuotas medžių alėjas, tarp kurių atsirastų poilsio zonos, nes pastarųjų aikštėje tikrai trūksta. Nepaisant keleto kavinių, barų palei aikštės perimetrą, kurie ir sutraukia visus lankytojus, pati aikštė tarsi lieka nuošalyje, kadangi joje nėra neįpareigojančių poilsio zonų atokvėpiui, bendravimui, susitikimams. Tokių zonų kūrimas, kurių pretekstas būtų pritraukti miestiečius į aikštę (ne tik masinių koncertų metu) yra priemonė atsirasti „genius locci“, kitaip tariant, vietos dvasiai.
Jos, žinoma, nesukurs naujai klojamas grindinys ar pagal originalią struktūrą komponuojami suoliukai, tačiau tokių priemonių pagalba aikštės lankomumas taptų aktyvesnis, žmonių sąmonėje kauptųsi prisiminimai, kontekstai, o tai, remiantis C.Norberg-Schulz‘u, yra viena iš „genius locci“ sąvoką paaiškinančių sudedamųjų. Apskritai „genius locci“ anot A.Samalavičiaus sudaro ne tik materialūs elementai, kaip vieta, statiniai ar kraštovaizdžiai bet ir nematerialūs – atmintys, pasakojimai. Neabejotinai vyresniosios kartos kauniečių atmintys saugo Rotušės aikštės „genius locci“ sąvoką atitinkančius prisiminimus, tačiau siekiant įtraukti į šį procesą ir jaunąją kartą, reikalingos papildomos priemonės, nes šiuo metu, kaip yra rašęs pilotas.lt, „aikštė jau nebeatitinka visuomenės poreikių“.
Tačiau grįžtant prie projektų, kai kurie iš jų, pateikia pernelyg modernias vizijas – juk vis dėlto planuojama pertvarkyti unikalų, dar gotikos epochoje susiformavusį urbanistinį darinį. Originalu įrengti vandens zoną rotušės aikštėje, bet juk tokios niekada nebuvo. O planuojama požeminė automobilių statymo aikštelė senamiesčio šerdyje būtų ne tik kultūrinių sluoksnių darkymas, bet ir istoriškai nelogiškas sprendimas.
Pavyzdžiui projektas „Aukso pjūvis“ iškelia tokius tikslus: „…aikštės pagrindinei daliai turi būti sugrąžinta aiškiai apibrėžta renesansinė proporcija, rotušės pastatas atgautų buvusį cokolio aukštį ir vizualiai būtų pakylėtas į viršų….” Šiuo atveju aikštė atsidurtų duobėje, atsirastų amfiteatrinė erdvė, tačiau, ar tokia sudėtinga vizija financiniu požiūriu „įkandama“ Kaunui? Kita vertus, aikštė per amžius evoliucionavosi natūraliai, taigi ar būtina sugrąžinti renesansinę jos išraišką, taip nubraukiant dalį kultūrinio sluoksnio?
Manyčiau, kad siekiant atgaivinti aikštės dvasią, būtina pasitelkti visuomenėje dominuojantį požiūrį. Bet visuomenė dėl parodos eksponavimo primityvumo, deja, neturėjo normalių galimybių susipažinti su pateiktomis architektų vizijomis. Šio projekto komunikacija visuomenei turėtų būti nepalyginamai platesnė, siekiant, kad kuo daugiau miestelėnų įsitrauktų į vertinimo diskusijas. Galbūt dėl lėšų trūkumo, ar organizatorių nekompetetingumo, parodos eksponavimui pasirinkta ir netinkama vieta. Pirmiausia dėl trumpų darbo valandų, parodą rotušėje galima aplankyti tik nuo 11 iki 19val. Kitas svarbus aspektas – informacijos trūkumas, kuri skelbtų apie tokią svarbią rotušėje vykstančią parodą. Netgi rotušės aikštės prieigose nebuvo jokio informacinio plakato, todėl lankytojų apatiškumas yra savaime suprantamas.
Kita vertus, gal buvo siekiama dalinai ir apsisaugoti nuo viešumo? Beje, labai pritrūko galimybės balsuoti, tarsi pabijota atskleisti vyraujančią nuomonę, kokia aikštės koncepsija kauniečiams būtų priimtiniausia. Pačią konkursinių projektų ekspoziciją būtų buvę kur kas tikslingiau išstatyti rotušės aikštėje, lauke ant didelių planšetų – didesnio formato iliustracijose geriau atsispindėtų konkreti vizija. Balsavimo pultų įrengimas būtų puiki priemonė parodos aktyvumui skatinti. Apmaudu, kad pakankamai rimtas projektas visuomenės taip ir nepasiekė – juk aikšte naudosis plačioji visuomenė, tad kodėl gi jai nebuvo leista dalyvauti sprendžiant, kokią viziją norėtųsi matyti?
Akivaizdu, kad konkursinių projektų parodai pritrūko ir geranoriškumo, ir finansavimo, tačiau jei rotušės aikštės pertvarkymo projektų konkursas nėra tik „popierinis“ žaidimas, tuomet ir vizijų pristatymas turėtų būti solidesnis.
Juk ir tikrasis „genius locci“ sukuriamas tik ten, kur iš tiesų sąveikauja žmogus ir vieta.
TRUMPAI APIE AUTORIŲ. Edita Juškaitė: Visada, kiek save atsimenu, buvau linkusi į meno sritis, todėl Vytauto Didžiojo Universitete studijavau menotyrą, kur įgijau teorinių žinių. Šiuo metu VDU magistratūroje studijuoju architektūrologiją, siekdama susipažinti su architektūros istorija, jos formų bei išraiškos kaita, tačiau kasdienybėje išlieku ištikima kūrybiniams impulsams, kurie ateityje, manau, užims vis didesnę mano gyvenimo dalį…
Užpelkiui
( 2013-12-09 )
Bet, jei yra taip,kaip rašoms Nr.’2999,,konkurso rezultatas galimai abejotinas?
Užpelkis
( 2013-12-09 )
Būtu keista jei „konkursą“ laimėtu kas nors ne iš Kauno architektų-mafukų arba ne iš jų gizelių. Kaune, kaip, tarp kitko ir Vilniuje, taip nebūna. Todėl ir mūsų architektūra yra provincialaus lygio.
mnmn
( 2013-12-09 )
kokioms konkursu taisyklems? atsipeikekit! kaunas yra kaunas. taisykles pritaikomos prie uzsakovo.
to to ar
( 2013-12-08 )
Jei taip yra,ar tai neprieštarauja konkursų taisyklėms?
Masliai
( 2013-12-08 )
Tekstas kaip žirniai į sieną. Bar bar bar be jokios intrigos ar ryškesnės žinutės, kad skylę pramuštų. Romantizuotas vietos dvasios brukimas tikrai nėra profesionali kritika, bet džiugu, kad žmonės bando rašyti apie miestą. Su laiku sustiprės įgūdžiai, tik siūlyčiau Samalavičiaus knygas švystelti per langą -lengviau gyventi pasidarys, o ir mintys apie architektūrą švaresnės rašysis.
to ar
( 2013-12-08 )
Tomas Kulesa, vis dar dirba pas G. Natkeviciu, o G. Natkevicius buvo ziuri pirmininkas arba jo bendrapavardis…
ar
( 2013-12-06 )
Jei neklystu, vienas pirmą vietą konkurse užėmusios dalyvių komandos narys su konkursinių projektų vertinimo komisijos nariu dirbo (dirba?) vienoje firmoje? Ar čia tik pavardžių sutapimas?
Ququ
( 2013-12-06 )
Matosi, kad teksto autore nesupranta ka reiskia „genius loci“ savoka ir dar raso ja su klaidom kaip koki prekini zenkla „gucci“… Tai toks ir straipsnis gaunasi, kaip ir konkursiniai projektai.
mnmn
( 2013-12-06 )
pritariu Andriui R del „tegu mirsta tokie konkursai“ visu 100%
rapla
( 2013-12-06 )
VDU yra pajėgi mokyti tokį dalyką? Bet, gerai, bandymas neblogas. Tik kur kritiškumas? Antraštė „Ar Kaunui verta tikėtis naujo genius locci?“, bet tekste jau kalbama, kad kai kurie darbai pernelyg modernūs, nes siūlo kažką naujo ko niekada nebuvo… Tai ar tekstas apeliuoja į naują genius locci ar seną? Šiaip apskritai čia ultimately durnas argumentas yra „bet juk tokios niekada nebuvo“. Jei visi žmonės vadovautųsi tokia logika, tai mes sėdėtume su akmeniniais įrankiais urvuose. Taip, požeminis parkingas rotušės aikštėje tikrai yra „istoriškai nelogiškas sprendimas“, bet internetas irgi yra istoriškai nelogiškas sprendimas.
Neginu darbų ar spendimų darbuose, bet pačiame tekste yra pavojinga populiari tendencija – nebūti kritiškam, romantizuoti praeitį ir negatyviai žiūrėti į naujas vizijas, kurios siūlo kažką visiškai naujo. Galbūt autorė norėjo kažką kito pasakyti, bet deja skaitosi taip.
Dėl nuolatinių panašių konkursų ekspozicijų bėdų visiškai sutinku. Bet paprasčiausiai toks prizinis fondas, toks eksponavimas ir tokia info sklaida parodo lygį, o lygis yra toks, kad save gerbiantys architektai neturėtų išvis dalyvauti. Tegu miršta tokie konkursai arba patampa grynai studentiškais. Kas šį kartą ir įvyko – laimėjo studentai.
Sėkmės autorei, linkėjimas būti kritiškesnei ir nebijoti matyti viską drąsiau, kad ir drąsesniems sprendimams atsirastų vietos.