Galerija „Vartai“ pristato Baltijos šalyse niekuomet neeksponuotų pasaulinio garso menininkių Louise Bourgeois, Maria Lassnig ir Maria Helena Vieira da Silva parodą „Moi, non-moi“. Šios menininkės laikomos vienomis didžiausią įtaką XX a. meno raidai padariusių kūrėjų, o jų darbai įtraukti į svarbiausių pasaulio muziejų kolekcijas ir aprašomi meno istorijos knygose. Parodą sudaro per 50 kūrinių.
DĖMESĮ KREIPIA Į PIEŠINĮ
Birželio 5 dieną (antradienį) 18 val. galerijoje „Vartai“ atidaroma Louise Bourgeois (1911–2010, Prancūzija), Maria Lassnig (1919–2014, Austrija) ir Maria Helena Vieira da Silva (1908–1992, Portugalija) paroda „Moi, non-moi“. Parodos kuratorius: Amer Abbas.
Parodą, rengiamą bendradarbiaujant su Maria Lassnig fondu (Viena), Louise Bourgeois studio (Niujorkas) ir Árpád Szenes-Vieira da Silva fondu (Lisabona), sudarys daugiau nei 50 menininkių kūrinių. Nors visos trys kūrėjos labiausiai pagarsėjo savo tapybos darbais (M.Lassnig ir M.Vieira da Silva), skulptūromis ar instaliacijomis (L.Bourgeois), parodos kuratorius iš Austrijos A.Abbas šį kartą siūlo sutelkti dėmesį į menininkių piešinius. Ši medija menininkėms buvo ne tik formali tapybos ar skulptūros darbų tąsa, tačiau ir asmeninės, išlaisvintos kalbos gestas, visoms trims kūrėjoms tarnavęs kaip būdas išreikšti intymiausias mintis bei jausmus.
Parodos pavadinimas – „Moi, non-moi“ – „Aš, ne aš“. Tai sąvoka, sukurta lietuvių kilmės prancūzų filosofo Emmanuelio Levino, kuris siekė apibūdinti žmogaus būseną, kai esama savimi, bet tuo pat metu nurodoma ir į tam tikrą asmenybės netapatumą. Piešiniai sukuria erdvę išreikšti performatyvųjį „ne aš“, juose susiduria artistiškasis menininkių „aš“ ir tiesiog „aš“. Galimybė piešti visur ir visada piešiniui leido funkcionuoti kaip vizualiam dienoraščiui, kuriame atsiskleisdavo tiek menininkių kūrybinės vizijos ir ambicijos, tiek asmeninės patirtys. L.Bourgeois yra pasakiusi: „Piešiu naktimis, atsirėmusi į pagalvę. Kartais grodavo muzika. Kitais atvejais aš tiesiog klausydavausi automobilių triukšmo gatvėje. Labai saugau savo pieštus dienoraščius. Jie padeda man atsipalaiduoti ir greičiau užmigti. <…> Piešiniai yra „idėjos-plunksnos“ – ore sklandančios mintys, kurias perkeliu ant popieriaus. Visos mano mintys yra vizualios.“
NEMELUOJA NEI SAU, NEI ŽIŪROVUI
Piešinys šioms menininkėms buvo tiesioginis ir spontaniškas menas, todėl juose neliko vietos prisitaikymui ir savikontrolei, nebuvo prasmės meluoti sau, o dabar ir žiūrovui, kuris gali išvysti ir pajusti tai, kuo iš tikrųjų gyveno šios kūrėjos. L.Bourgeois, M.Lassnig ir M.Helena Vieira da Silva pasitelkia tą pačią kalbą – paprastą liniją, kad pasakotų skirtingas, tačiau vienodai svarbias istorijas. Ši kalba, atspindinti unikalius menininkių mąstymo ir kūrybos principus, padėjo joms tapti vienomis garsiausių pasaulio menininkių bei itin stipriai prisidėjo prie moterų meno emancipacijos ir raidos pasaulyje.
Maria Helena Vieira da Silva – Portugalijos–Prancūzijos tapytoja, laikoma viena iš abstrakčiosios tapybos puoselėtojų, padėjusių panaikinti ribą tarp vaizduojamosios ir abstrakčiosios tapybos. M. Vieira da Silva tapo pirmąja moterimi, apdovanota Nacionaliniu Prancūzijos meno ir literatūros prizu 1966 m., o 1979 m. menininkei buvo įteiktas Prancūzijos Garbės legiono ordinas. M. Vieira da Silva rengė parodas Guggenheim muziejuje, Kunsthalle Basel, Museo Civico, Turine ar Musée national d’art moderne, Paryžiuje ir kituose garsiuose muziejuose.
Maria Lassnig kūrybinis kelias buvo itin sudėtingas. Jos kūriniai pripažinimo sulaukė tik pačioje jos gyvenimo pabaigoje. M.Lassnig paliko pėdsaką daugelyje meninių judėjimų ir yra laikoma viena iš art informel pradininkių Austrijoje bei moterų emancipacijos pioniere meno pasaulyje, kuriame iki tol dominavo tik vyrai. Vizionieriški jos kūriniai padarė didelę įtaką vėlesnei menininkų kartai. Menininkė yra rengusi asmenines parodas MoMA PS1, Pompidou centre, Stedelijk Museum ir daugybėje kitų muziejų bei galerijų. Didžiulį rezonansą, kurį sukėlė M.Lassnig kūryba, taip pat atspindi jai suteiktas Roswitha Haftmann prizas 2002 m. ir Austrijos Mokslo ir meno Garbės ženklas 2005 m. Žinoma, svarbiausias menininkės įvertinimas buvo 2013 m. Venecijos bienalėje įteiktas „Auksinio liūto“ apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus.
Panašiai kaip ir M.Lassnig, prancūzė Louise Bourgeois tarptautinio pripažinimo sulaukė tik 8-ajame savo gyvenimo dešimtmetyje. Dabar ji laikoma viena garsiausių menininkių pasaulyje. Pasitelkdama kūną kaip pirminę formą, L.Bourgeois tyrinėjo ištisą žmogaus būsenų spektrą. Atminties, seksualumo, meilės ir atstūmimo temos sudaro jos kūrybos esmę. L.Bourgeois kūriniai yra įtraukti į institucines ir privačias kolekcijas visame pasaulyje, ji taip pat yra atstovavusi JAV Venecijos bienalėje, apdovanota JAV nacionaliniu meno medaliu, „Auksiniu liūtu“, Prancūzijos Garbės legiono ordinu, jos skulptūros eksponuojamos Tate Modern galerijoje, Bilbao, Niujorko Guggenheim muziejuje, Ermitaže Sankt Peterburge ir kitur.
Mecenatas Živilė ir Jonas Garbaravičiai. Globėjas Renata ir Rolandas Valiūnai. Generaliniai parodos rėmėjai Eugenija ir Saulius Sutkai, António Gomes de Pinho. Parodos rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Hotel PACAI, NOVOTEL hotel, ACM informacija miestui, Visionaire hotel, Clear Channel. Galerijos rėmėjai: Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“. Grafinis dizainas Jurgis Griškevičius.
Paroda veiks iki liepos 27 dienos.
Parengta pagal galerijos „Vartai“ informaciją.
Voro skulptūra „Maman“, Louise Bourgeois. Foto: ©PILOTAS.LT
