pamin popie 1010 ** PAMINKLAS JONUI PAULIUI II // IŠORINIS PANAŠUMAS YRA, VIDINIO – NE

Netrukus Kaune iškils paminklas popiežiui Jonui Pauliui II. Monumentui pasirinkta Nemuno ir Neries santakos erdvė, kur pirmasis Lietuvą aplankęs popiežius 1993-ųjų rugsėjį laikė šventas mišias daugiatūkstantinei miniai. Skulptūros projektas beveik baigtas, jį sukūrė lenkų skulptorius Česlavas Džvigajus (Czesław Dźwigaj), tuo tarpu monumento architektūrinė dalis, kurią rengia architektai Gintaras Prikockis ir Stasys Pūtvis, dar klaidžioja eskizų tankmėje.

SANTAKOS ERDVĖ – IŠSKIRTINĖ KAUNO KŪNE

Santaka Kaunui – išskirtinė ir istorine, ir gamtine, ir visuomenine prasme. Kauniečių pamėgta poilsio erdvė prieš tris metus buvo išvaduota iš menkaverčių krūmų ir medžių okupacijos, kuri truko ne vieną dešimtmetį, ir šiltais vakarais dabar primena idilišką Ž.Sera pasivaikščiojimą Gran Žatt saloje. Nuo Sąjūdžio laikų čia vyksta svarbiausių istorinių įvykių minėjimai, dideli žiūroviniai renginiai, miesto šventės.

Neatsitiktinai Santakos erdvė parinkta ir istorinėms popiežiaus mišioms paskutiniesiems Europos pagonims. Čia, Kauno pilies ir vienų seniausių Lietuvos bažnyčių fone, bet kuris objektas ar veiksmas įgauna sakralumo. Iš Lenkijos kilęs Jonas Paulius II (tikrasis vardas Karol Józef Wojtyła) ko gero buvo labiausiai „lietuviškas” iš visų kada nors buvusių popiežių, o jo indėlis į Lietuvos išsivadavimą ir Lietuvos bažnyčios sugrąžinimą į tarptautinę erdvę yra neabejotinai ženklus. Matyt panašiai mąstė ir Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, sumanęs pastatyti Šventam Tėvui paminklą Santakos parke, ant specialiai žymiosioms mišioms kadais supilto pylimo.

LENKŲ SKULPTORIUS ARCHTARYBOS RENTGENE

Anot arkivyskupo, lenkų skulptorius Č.Džvigajus pasirinktas dėl to, kad jau yra realizavęs daugiau nei 50 Švento Tėvo skulptūrų visame pasaulyje ir tarsi nebūta dėl ko blaškytis. Architektams, matyt, apskritai buvo numatytas viso labo erdvinių oficiantų vaidmuo, o į Kauno Architektūrinę urbanistinę tarybą projektas pateko tik dėl formalių „derinimo su visuomene“ priežasčių.

Archtaryba padiskutavo dėl vietos tinkamumo monumentui (nuomonės išsiskyrė), dėl popiežiaus įamžinimo būdo (nuomonės išsiskyrė), dėl skulptūros (nuomonės sutapo, kad postamentas baisus), dėl paminklo architekūros ir dermės su aplinka (nuomonės sutapo, kad nesėkmė akivaizdi). Pasiūlyta projektą pataisyti ir pristatyti ekspertams vėlei. Būta nedrąsių balsų, kad gal vistik kūrybinė konkurencija išeitų projektui į naudą, tačiau konjunktūrininkai liko nepajudinami: nėra laiko, o be to, jūsų konkursai nėra rezultatyvūs.

AR SANTAKA DIRBS TIK POPIEŽIUI ?

Gal ir nebereikėtų stebėtis, kad Lietuvoje, kur privatizuojama visa ir viskas, net ir popiežius tampa privatizuotu objektu, o su juo – ir pati Santaka.

Bet čia turbūt vertėtų stabtelėti. Ar tikrai Švento Tėvo apsilankymo pakanka, kad milžiniška Santakos erdvė būtų įdarbinta jo monumentui? Ar tikrai pagrindinė pagoniška tvirtovė šimtmečiais stabdžiusi kitų popiežių palaimintus ginkluotus krikštytojus yra taip nesunkiai paimama? O jeigu ne, tai gal vertėtų Santakos erdvę panagrinėti plačiau, ieškant jai paskirčių, prasmių ir darnos? Ir tam, mano galva, nebeturėtų pakakti vieno architektūrinio stalo.

Teisybę sakant, buvo užsiminta, kad prie paminklo ketina prisidėti savivaldybė. Greičiausiai – „tvarkant aplinką“. Žinoma, jeigu Kauno savivaldybė žinotų, kad „aplinkos tvarkymas“ prasideda nuo tos aplinkos sumanymo ir suprojektavimo, tuomet…. ji būtų ne Kauno, o turbūt Stokholmo savivaldybė. Galbūt, ji netgi pastebėtų, kad apleistas stadionas būsimo monumento papėdėje, atrodys gerokai kurioziškai ir jau dabar vertėtų paieškoti sprendimo.

NEMANDAGŪS NEATITIKIMAI

Nemanau, kad paminklas Jonui Pauliui II negali stovėti Santakoje ant istorinėms mišioms supilto pylimo. Istorinis įvykis ir jo ženklas sutampa. Nesutampa įvykio ir ženklo turinys. Nesutampa, deja, ir forma, ir jos darna su aplinka…

Kažkodėl šiandien turim tenkintis tiesmukai scenografiška monumento kompozicija, kuri savo didaktiška ašimi sugrąžina į pokarį, o bandymai įkyriai balta plokštuma dominuoti erdvėje, savotiškai asistuojant tamsiai bronzinei stovylai gamtinėje aplinkoje, sukuria tokią nemandagią konkurenciją grakštiems bažnyčių siluetams, kad atmetimo reakcija beveik neišvengiama. Šiandieninis projektas veikiau skirtas diktatoriui ėriuko kailyje, negu Jonui Pauliui II. Išorinis panašumas čia turbūt yra visiškai atsitiktinis…

KODĖL BAŽNYČIA NUSISUKO NUO SAVŲ MENININKŲ

Kodėl arkivyskupas nesurengė konkurso, kodėl nesuteikė galimybės mūsų skulptoriams ir architektams padirbėti, įamžinant įsimintinai demokratišką ir žmogišką popiežių bei sukuriant aukštos prabos erdvę Santakoje, lieka neatsakyta. Priežasčių greičiausiai yra ne viena, tačiau tai, jog dialogas tarp Bažnyčios ir kūrybinių bendruomenių yra menkas, akivaizdu. Neabejoju, kad ir pats Jonas Paulius II nebūtų patenkintas tokiu „tarnybiniu” metodu, kuriuo, realizuodama paminklą Šventajam Tėvui, pasuko Bažnyčia, šiaip jau nevengianti pašnekėti apie bendrumą, talkos dvasią, bendruomeniškumą, pagarbą artimajam ir aplinkai.

Ne bronza yra svarbiausia paminklų statyboje, o meilė įamžinamam objektui, bendruomenės sutarimas, dalyvavimas procese ir profesionalai su erdvine klausa. Tuos laikus, kai paminklai buvo nuleidžiami iš viršaus, norėtųsi tikėti, kad jau pergyvenome…