Lionginas Šepka ir Antanas Mončys nepažinojo vienas kito ir niekada nebuvo susitikę. Tačiau Paryžiaus žemaičio ir Pandėlio atsiskyrėlio kūrybą sieja daugybė bendrumų. Pirmą kartą didieji mūsų skulptoriai susitiks Alantos dvare. Nesvarbu, kad po mirties…
Kovo 25-ąją Alantos dvaro galerijoje 13 valandą bus atidaryta paroda „Aukštaičių ir žemaičių sąjunga – Lionginas Šepka ir Antanas Mončys: skulptūros, piešiniai, video filmai“.
Ekspozicijoje – žymiausio 20 amžiaus Lietuvos dievdirbio, iš Rokiškio krašto Liongino Šepkos (1907-1985) drožiniai ir kretingiškio, po karo Paryžiuje gyvenusio Antano Mončio (1921-1993) modernios skulptūros, keramika, koliažai, piešiniai.
Kiek žinoma, A.Mončys ir L.Šepka nebuvo susitikę – nebent A.Mončys Paryžiuje galėjo matyti sovietmečio kultūrinės spaudos publikacijas apie L.Šepkos kūrybą. Bet abiejų menininkų gyvenimas buvo pažymėtas tos pačios kūrybinės aistros ir gyvenimiškos dramos.
L.Šepka – Pandėlio atstumtasis, gyvenęs žeminėje, dūminėje pirkioje, ketveriems metams valdžios ir giminių ištremtas net į Vilkaviškio Didvyžių senelyną. A.Mončys ilgai gyveno Prancūzijoje, bet nepriėmė šios šalies pilietybės, susirašinėjo su sovietinėje Lietuvoje likusiais giminėmis netikromis pavardėmis.
L.Šepkos ir A.Mončio kūryba kartais tiesiog nuostabiai susijusi temomis ir formų išraiškomis – nuolatiniais gyvybės, meilės ir mirties ženklais. Pavyzdžiui, L. Šepkos siužetai: Kristus, Marija, angelai, šventieji, A. Mončio abstrahuotas „Rūpintojėlis“, „Meilė“, „Gimimo pranešimas“.
Arba tradiciniame lietuvių buities mene sutinkamos grandinės, išdrožtos iš vieno masyvo. Alantos parodoje – A.Mončio didelis, iš stambių kaštono medžio žiedų sunertas „Karalius – tinginys“, o L. Šepkos – medinių grandinių detalės iš paminklo broliui Petrui.
Dar viena bendra tema – lazdos: A.Mončio „Lazda-moteris“, L.Šepkos augaliniais motyvais ir tekstais dekoruotos septynios lazdos.
Taip pat – rankos: A.Mončio akmeninis reljefas „Ranka-mėnulis“, medinė „Ranka“ ir L.Šepkos atskiros medinės rankos šventųjų statuloms arba išdrožtas naujametinis sveikinimas su dviem besisveikinančiomis rankomis.
Greta matysime ir abiejų skulptorių paukščius: dešimt mažų ir didelių L.Šepkos paukščių, likusių iš kompozicijos „Paukščių balius“ (1970-1972) bei A.Mončio „Paukštis“, „Paukščio galva“ ir spalvoti paukščiukai-švilpukai, kuriuos dailininkas nulipdė trims savo vaikams.
Galiausiai – mirties pavidalai: A.Mončio kaulinė moteris, lipanti laiptais, piešta „Kaukolė“, didelis medinis kabantis „Skeletas I“ bei L.Šepkos aštuoni nukryžiuotieji su išdrožtais kančios įrankiais ar pasižadėjimo Kristui žodžiais.
Abu Alantos parodos autoriai – savamokslis L. Šepka ir profesionalas A. Mončys – tai gyvastinga, beveik prigimtinė formos pajauta, lietuviško meno tradicija, panirusi į sakralines krikščionybės versmes, sąmoningai arba intuityviai išgyvenusi 20 amžiaus egzistencializmą.
Alantos dvaro galerijos paroda sudaryta iš kūrinių, paskolintų iš Karolinos ir Arūno Paliulių privačios kolekcijos, Paryžiuje gyvenančio A. Mončio sūnaus Jean-Christophe‘o Moncys rinkinio, Eleonoros ir Vlado Žukų kolekcijos, Rokiškio krašto muziejaus ir Palangos Antano Mončio namų-muziejaus fondų.
Ekspozicija papildyta fotografo Algimanto Kezio (1928-2015) darytais A. Mončio paryžietiškais portretais, dviem Henriko Gulbino ir Ugnės Karvelis sukurtais filmais apie A. Mončį, dokumentalisto Rimanto Šilinio filmu apie L. Šepką „Pasirašau – arkitektas“ (1972), kun. Alfonso Jančio (1954) ir Petro Dūdos (1977) sukurtais L. Šepkos foto portretais.
Paroda „Aukštaičių ir žemaičių sąjunga – Lionginas Šepka ir Antanas Mončys“ Alantos dvaro galerijoje veiks iki š. m. birželio 30 d.
mnmn
( 2017-03-22 )
fantastiskas dvieju grandu derinys!
gaila, kad ne Vilniuje.