Estijos sostinėje 8-ąjį kartą vyksta Talino architektūros bienalė (TAB). Bienalėje TAB 2026 Lietuvai atstovaujantis architektas Mantas Peteraitis pristato savo intriguojantį pilotinį eksperimentą „Prevencijos architektūra“. Projektas paremtas XX a. sodybos restauravimo patirtimi, mėginant ją atkurti visiškai atsisakius plastiko bei kitų sintetinių medžiagų.
PARODA EKSPONUOJAMA SOVIETINIO MODERNIZMO PASTATE
Nuo rugsėjo 9-osios iki lapkričio 30 dienos veiksiantį svarbiausią architektūros festivalį Baltijos šalyse sudaro penkios pagrindinės dalys – simpoziumas, vizijų konkurso paroda, instaliacijų programa, tarptautinė architektūros mokyklų paroda ir kuratorinė paroda. Pastarojoje dėmesys sutelkiamas į apribojimų ir kaštų santykį. Klausiama, kaip finansinės aplinkybės formuoja architektūrinius sprendimus ir vertę; ieškoma apgalvotų ekonomiškų ir tvarių projektavimo galimybių.
Paroda eksponuojama ikoniškame vėlyvojo sovietinio modernizmo Talino pastate „Linnahall“. Ilgą laiką apleistas, nuolatinių diskusijų objektu išliekantis pastatas pats įkūnija pagrindinę bienalės temą: jo rekonstrukcija laikoma pernelyg brangia, o nugriovimas – ne ką pigesnis, taigi atidėliojamas sprendimas tik didina materialinius ir kultūrinius nuostolius.
Į kuruotą bienalės parodą pakviestas dalyvauti architektas M.Peteraitis kartu su režisieriumi „Joaquin Collective Way“ Taline pristato atliekamo architektūrinio eksperimento ataskaitą. „Savo fizine apimtimi ekspozicija daug kuklesnė už realiai atliktą darbą, tačiau ji tiksliai atspindi esminius procesus. Lankytojai pamatys fizinę medžiagų bei kai kurių konstrukcinių mazgų biblioteką“, – interviu užsimena M.Peteraitis.
GRIAUNAMI PASTATAI VIRSTA CHEMINĖS TARŠOS ŠALTINIAIS
Šiandieninė statybų pramonė veikia remdamasi iliuzija, kad pastatų taršieji komponentai ateityje bus sėkmingai perdirbti. Tačiau sugriauti, pažeisti ar tiesiog palikti šiuolaikiniai pastatai akimirksniu virsta ilgalaikės cheminės taršos židiniais. Principingas lietuvių architekto sumanymas – tai ne tik ekologinis gestas, bet ir ekonominis pasirinkimas, atliepiantis pagrindinę šių metų TAB kuruotos parodos temą „Kiek kainuoja?“. „Šiandieninė statybų pramonė veikia remdamasi iliuzija, kad pastatai yra amžini arba kad jų taršieji komponentai ateityje bus sėkmingai perdirbti. Tačiau realybė rodo ką kita: sugriauti, pažeisti ar tiesiog palikti šiuolaikiniai pastatai akimirksniu virsta ilgalaikės cheminės taršos židiniais. Prevencija šiame kontekste reiškia sąmoningą atsisakymą (omission). Tai – architektūra, sukurta tik iš tų medžiagų, kurios, grįžusios atgal į aplinką, jos niekaip neigiamai nepaveikia. Jei žmogus tokį pastatą apleis arba jis bus sunaikintas, struktūra natūraliai suirs ir grįš į žemę, nepalikdama jokio sintetinio pėdsako. Taigi, civilizacinę vertę matuoju ne tuo, kiek artefaktų po savęs paliekame, o gebėjimu statyti taip, kad po mūsų neliktų destruktyvaus pėdsako“, – teigia M.Peteraitis.
Pasak jo, toksikologiniu požiūriu šiuolaikinio žmogaus gyvenamoji aplinka dažnai yra prastesnė nei senesniais laikais. „Mano projekto mastelis yra mažas, saviedukacinis, o tam, kad prieitume prie šimtaprocentinių ir moksliškai pagrįstų išvadų, reikalingas ilgalaikis tyrimų institutų darbas, – sako architektas. Pristatoma sodybos rekonstrukcija jis pirmiausia „savo kailiu“ išbando metodus, kuriuos vėliau galės paversti atviru kodu (open-source duomenų baze) sau ir kitiems kolegoms.
Parengta pagal Jogintės Bučinskaitės informaciją.
Titulinė nuotrauka: Mantas Peteraitis pristato projektą „Prevencijos architektūra“ Talino architektūros bienalėje. Foto: Martin Siplane.
M.Peteraičio projekto pristatymas Talino architektūros bienalėje. Foto: Martin Siplane.
Talino architektūros bienalė TAB 2026 vyksta sovietinio modernizmo pastate „Linnahall“. Foto: M.Siplane.
Talino architektūros bienalė TAB 2026 vyksta sovietinio modernizmo pastate „Linnahall“. Foto: M.Siplane.x
JPN
( 2026-09-21 )
Ar Architektūra jau susitraukia iki „konstrukcinių mazgų“ ir „plastiko atsisakymo“?
Mantas Peteraitis
( 2026-09-22 )
Architektūroje visi aspektai – nuo erdvinės kompozicijos iki konstrukcinio mazgo – yra vienodai svarbūs, o medžiagų pasirinkimas iš esmės diktuoja, kokia ta architektūra bus. Atsiminkime, kaip gelžbetonio atsiradimas fundamentaliai pakeitė mūsų mąstymą ir atvėrė iki tol nematytas formų bei estetikos perspektyvas. Šiandienos plastiko atsisakymas ir ekologiniai ribojimai nėra architektūros susitraukimas. Tai – naujo technologinio ir estetinio etapo pradžia, kuri vėl pakeis pastatų formas ir mūsų erdvinį supratimą.
JPN
( 2026-09-22 )
Ar „konstrukcniai mazgai“ ir „plastiko atsisakymas“ taip pakeis „erdvinį supratimą“,kad naujais pastatais nebebus užstojamos ir užgožiamos registrinės paveldo vertybės ? Nebebus aiškinama, kad „paveldas- ne šventa karvė“, suprojektavus gerokai aukštesnį namą greta ikoninio paveldinio pastato ? Nebebus sakoma „apmaudu, kad sugriuvo“ prieškarinė paveldinė vila, bespraudžiant naujadarą šalia ?