A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, Kaune atidaroma Leonardo Kazoko tapybos darbų parodos „Veidai ir vietos“, skirta paminėti dailininko 120-osioms gimimo metinėms. Renginyje prisiminimais apie Leonardo Kazoko asmenybę ir kūrybą dalinsis dukra Dalia Kazokaitė.
MENININKO KELIĄ PRADĖJO ŠANČIUOSE
Balandžio 11 dieną (penktadienį) 17 val. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (Putvinskio g. 64, Kaunas) įvyks L.Kazoko (1905–1981) tapybos darbų parodos „Veidai ir vietos“ atidarymas.
Intymaus kamerinio peizažo atstovu tituluojamas L.Kazokas visuomenei pirmiausiai yra pažįstamas kaip tapytojas, kurio kūryboje, pasak tyrinėtojų, dera prancūziškas postimpresionizmas ir lietuviškas jausmingumas. Ši paroda skirta atskleisti itin svarbią bei produktyvią dailininko kūrybos sritį – portretus ir peizažus.
Ekspozicijos pradžią ženklina ankstyvieji 1924–1928 m. Kaune, Šančiuose, sukurti tapybos darbai. Kita dalis eksponuojamų kūrinių buvo sukurti ketvirto dešimtmečio antroje pusėje, kuomet tapytojas pasireiškė stipriausiai ir jo kūryba siejosi su nauja jaunosios kartos meno samprata.
Stiliaus požiūriu L.Kazoko tapyboje jaučiami modernistinių krypčių atgarsiai: ekspresionizmo, impresionizmo, neoklasicizmo. Temos aspektu kūryboje dominuoja gamtos, ypač aplinkos vaizdai iš gatvių ir kavinių gyvenimo, daug portretų, taip pat teminių, tarpukario laikotarpiu populiarių kompozicijų.
SUBTILIAI PERTEIKĖ VIETOVĖS CHARAKTERĮ
Kurdamas dailininkas motyvą nuspalvina savo nuotaikomis. Jo kūrybinį kelią praturtino asmeninė pažintis su užsienio daile, ypač Paryžiaus patirtis, kuomet darbuose spalvų gausa veržiasi iš urbanistinių formų geometrijos. Šio laikotarpio darbuose daugelis dailėtyrininkų akcentuoja L.Kazoko ir prancūzų tapytojo Maurice Utrillo (1883–1955) kompozicinį ir spalvinį panašumą. Tuomet Lietuvos prieškario vyresniųjų dailės fone tapytojo darbai atrodė neįprastai modernūs. Taikliausiai tapytojo kūrybos braižą apibūdino jo mokytojas Justinas Vienožinskis, Kazoko kūrybą pavadinęs spalvinguoju, pajėgiai naujovišku realizmu.
Ir nors Kazokas žinomas ir kaip portreto, natiurmortų, figūrinių kompozicijų kūrėjas, tačiau pagrindinis jo indėlis į lietuvių dailę yra kameriniai peizažai, subtiliai perteikiantys vietovės charakterį.
Parodoje eksponuojami Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje ir Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomi kūriniai, siekiant pažvelgti, kokią dailininko kūrybos panoramą atskleidžia būtent šių muziejų kolekcijos pagrindas.
Paroda veiks iki gegužės 25 dienos.
Parengta pagal Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejaus informaciją.
„Paryžius, Monmartras“, L.Kazokas, 1937 m.
„Natiurmortas su obuoliu“, L.Kazokas, 1934 m.
