MOKSLO VITRINA: Intriguojantis architektūrinis pareiškimas Kauno Nemuno saloje

Prieš beveik dešimtmetį užkurta mokslo populiarinimo centro Nemuno saloje, Kaune idėja baigia pavirsti realybe. Šiuolaikiškas statinys jau papildė „Žalgirio“ arenos ir baseino statinių tandemą bei projektuoja savo prisistatymo datą Laikinosios sostinės bei visos Lietuvos žingeidžiai publikai. Mokslo ir inovacijų muziejaus „Mokslo sala“ architektai iš įmonių „SMAR Architecture Studio“ (Ispanija, Australija) bei „G.Natkevičius ir partneriai“ (Lietuva) stengėsi, jog naujasis pastatas būtų ne vien tam tikra mokslo vitrina, bet ir įsimintinas architektūros pareiškimas.

„MOKSLO SALOS“ KAUNE KRIKŠTATĖVIS – POLITIKAS
Pasaulyje jau daugiau nei du dešimtmečius sėkmingai realizuojami naujos kartos šiuolaikiškų mokslo populiarinimo centrų projektai. Bene garsiausias toks centras mūsų regione – jau 14 metų sėkmingai veikiantis Varšuvoje („Kopernik“ arch. Janas Kubec ir Magdalena Gilder, 2010 m.). Neseniai suskubo savo pasistatyti ir mūsų šiauriniai kaimynai latviai. Tuo tarpu, Lietuva mokslo populiarinimo žemėlapyje vis dar atrodo dar užkampis. Tačiau, atrodo, taip bus jau neilgai.
Ledus pralaužti pavyko politikui buvusiam antrojo šalies miesto vicemerui Povilui Mačiuliui, kuris prieš 9 metus tapo Kauno mokslo centro idėjos pagrindiniu iniciatoriumi ir generatoriumi. Jis buvo įsitikinęs, jog naujasis mokslo centras galės tapti šiuolaikiško Kauno simboliu, netruko suburti idėjos šalininkus. Šalies prezidento Gitano Nausėdos rinkimų štabe dabar dirbantis politikas inicijavo miesto savivaldybės pareigūnų ekskursijas į kaimyninius mokslo populiarinimo centrus, pasitelkė žinomą Lietuvos mokslo centrų žinovą Rolandą Maskoliūną, o taip pat – prisidėjo prie grandiozinio architektūros konkurso organizavimo pasikviečiant vieną žymiausių pasaulyje architektūros konkursų organizavimo biurų –„Malcolm Reading Consultans“. Sprendimą dėl Mokslo ir technologijų populiarinimo centro įkurdinimo Kaune tuomet palaikė bendra Ūkio ministerijos, Vyriausybės kanceliarijos, Turizmo departamento, Mokslo tarybos, Mokslų akademijos ir Universitetų rektorių konferencijos atstovų darbo grupė. Kauno sumanymas kurti Mokslo centrą Nemuno saloje nurungė analogišką Vilniaus siūlymą dešiniajame Neries krante, vietoje Vilniaus universiteto Planetariumo.
Nemuno salą Kaunas tuomet projektavo kaip miesto aktyvaus laisvalaikio oaze, kurioje vietą surastų ir mokslo populiarinimui skirta dalis. Saloje formuotas savotiškas sporto ir laisvalaikio objektų anklavas, kurio rekreacines ir sporto funkcijas papildytų dar ir pažintinė. Iš pradžių tikėtasi, jog įgyvendinti „Mokslo salos“ idėją pavyks artėjusiam Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, tačiau projektavimas bei statybos neįvyko taip sklandžiai, kaip tikėtasi iš pradžių.
Šiemet atidarymą planuojanti „Mokslo sala“ bus pirmas mokslo ir inovacijų populiarinimo centras Lietuvoje ir žada sutraukti net 300.000 lankytojų per metus. Manoma, jog apie 70 proc. jų sudarys miesto svečiai. P.Mačiulis portalui PILOTAS.LT sakė, jog labai džiaugiasi, kad beveik dešimtmetį trukęs ambicingas tarptautinis projektas pavyko. „Aš matau, kad lietuviai dar neįvertina, kad čia turėsime didžiausią jaunų žmonių ir šeimų traukos tašką šalyje. Esu tikras, kad „Mokslo salos“ muziejus sumuš visus lankomumo rekordus Lietuvoje, aplenkdamas netgi MO muziejų, Trakų pilį ir kitus traukos lyderius“,- sakė politikas.

PROJEKTO REALIZACIJOS IŠŠŪKIUS „SUGĖRĖ“ LIETUVIAI
Į šiuolaikiniu miesto simboliu matytą naująjį Nemuno salos architektūrinį kūną nuo pat pradžių buvo dedama nemažai architektūrinių ambicijų. O ir idėjų prasme būta iš ko – architektūrinis konkursas tuomet „surinko“ beveik 150 skirtingų architektūrinių koncepcijų (146) iš įvairių pasaulio šalių. Tai vienas didžiausių architektūros konkursų mūsų šalies istorijoje.
Nors pastatas dar neatidarytas, pagrindinius jo architektūros ypatumus galima pabandyti patirti jau dabar. Projekto autoriai ieškojo subtilaus architektūrinio sprendimo, todėl nenuostabu, jog statinys dėka eksterjero vitrinų, „švarių“ detalių ir integralaus charakterio tūrio gana sklandžiai įsilieja į gamtinį Nemuno salos kraštovaizdį. Bent jau žvelgiant iš akių lygio. Vis dėlto artėjančiam nuo Kauno Senamiesčio, Naujamiesčio ar Žemosios Fredos jis „nepamiršta“ parodyti ir savo pagrindinių architektūrinių „privalumų“. Kone iš visų pusių apžvelgiamas virš stogo pakibęs įstrižas diskas žiūrovą suintriguoja, pakviečia apžiūrėti iš skirtingų pusių bei rakursų, vilioja prieiti arčiau. Nepaisant statinio kosmetinio nebaigtumo, patys smalsiausieji jau spėjo ne tik į vidų pasižvalgyti pro skaidrias pastato vitrinas ar užsilipti ant apžvalgos aikštele galinčio pasitarnauti stogo, bet ir nors trumpam įsmukti į vidų.
Su baigiamu statyti Mokslo ir inovacijų muziejaus „Mokslo sala“ pastatu vieni pirmųjų susipažinti galėjo ir Kauno architektai, kuriems ekskursiją suorganizavo architekto Nerijaus Stanionio nūnai vairuojamas Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius. Kol dar nesumontuota muziejaus ekspozicinė įranga (ją tiekia konkursą laimėjusi lenkų įmonė „Trias Avi“, arch. Maciej Bereś) – bene geriausias laikas pamatyti ir įvertinti statinio architektūrinius privalumus bei trūkumus, patirti projekto autorių kurtas erdves. Pasitaikiusia galimybe pasinaudojo ir portalo PILOTAS.LT redakcijos duetas.
Kolegas su architektūriniais sumanymais supažindino kauniečiai architektai Gintaras Natkevičius ir Dominykas Kalmatavičius iš „G.Natkevičius ir partneriai“. Būtent pastarąjį miesto architektų kolektyvą Fernando Jerez ir Belen Perez De Juan („SMAR Architecture Studio“) pasirinko 2016-aisiais, laimėję Kauno savivaldybės surengtą grandiozinį architektūros konkursą. Pasak projekto bendraautorių, idėjos autoriai į statinį žiūrėjo labiau iš teorinių pozicijų – sklype jie nesilankė nei rengdami konkursinį projektą, nei jau vykstant pastato statybai (Kaune lankėsi vos vieną kartą). Nežinia, ar atvyks ir į pastato atidarymą…
Nuo pat pradžių „sugerti“ didžiausius jų konceptualios idėjos pritaikymo realizacijai iššūkius teko vietos architektams. Nors be nuostolių ir praradimų čia neapsieita, įvykdyti misiją ir „išlaikyti architektūrinį frontą“ vietoje, G.Natkevičiaus vadovaujamam kolektyvui pavyko. Beje, pats G.Natkevičius visus nuopelnus linkęs priskirti savo jaunajam kolegai be kurio dalyvavimo neatsirado nė viena pastato projekto linija. Nuomonei, jog didžiausi projekto adaptaciniai darbai buvo nuveikti vietoje pritarė ir Mokslo ir inovacijų centro direktorė Aistė Lukaševičiūtė.

Mokslo salos“ projekto architektūrinis pasitarimas ARUP ofise Madride (2018 m). Iš kairės: architektas Gintautas Natkevičius, konstruktorius Adomas Sabaliauskas, „SMAR Architecture Studio“ vadovas architektas Fernando Jerez (Ispanija, Australija) ir Kauno savivaldybės atstovas Jonas Audėjaitis (foto: iš G.Natkevičiaus archyvo)

„Mokslo salos“ projekto architektūrinis pasitarimas ARUP ofise Madride (2018 m). Iš kairės: „SMAR Architecture Studio“ architektė Belen Perez De Juan (Ispanija, Australija), firmos ARUP inžinierius (Ispanija) ir architektas Gintautas Natkevičius (foto: iš G.Natkevičiaus archyvo)

 „DREIFAVO“ LINK EKONOMIŠKUMO
Taigi, nuo architektūros konkursą laimėjusios „SMAR Architecture Studio“ architektų pirminės idėjos kaunietiškoji „Mokslo sala“ kiek „nudreifavo“. Visgi daugumoje atvejų tokį architektūrinių idėjų dreifą galima laikyti visai pateisinamu, bent jau ekonominiu ir praktiniu aspektais. Architektūros srityje priešingai – galima pastebėti ir keletą praradimų.
Lyginant su konkursiniu projektu, bene didžiausias projektinis pasikeitimas – vidaus patalpų išdėstymas ne dviem lygiais, kaip planuota iš pradžių, bet vienu lygiu su antresole. Jis teisinamas ekonominiu praktiškumu, supaprastėjusiais projektavimu bei projekto derinimu. Atsisakius itin brangaus, todėl vargu ar racionalaus, statinio įgilinimo, Kauno savivaldybei pavyko pastebimai apkarpyti statybų kaštus ir taip nusiplauti galimus kaltinimus dėl sumanymo ekonomiškumo stokos.
Lyginant su „SMAR Architecture Studio“ parengtu pirminiu siūlymu, projektavimo eigoje buvo atsisakyta ir kai kurių suplanuotų pastato vidinių kiemelių. Taip statinys neteko architektūrinio kraštovaizdžio sodrumo, tačiau jo tūris tapo dar racionalesnis, o ir išlaikė įstaigai reikalingą plotą net ir sumažinus aukštų skaičių.
Deja, projekto realizavimo eigoje nepavyko išvengti architektūrinių nesusipratimų. Ko gero, didžiausiu iš tokių būtų nuo lankytojų iš vidaus „paslėptas“ didžiulis pagrindinės ekspozicinės salės švieslangis. Nuo lankytojų akių šį dengia vientisą salės viršutinę plokštumą formuojančios lubos (nors saulės šviesa visgi šiek tiek ir prasišviečia). Lubos slepia čia ne vien patį švieslangį, bet ir jo techniškąją konstrukciją, vidaus erdvei žadėjusią suteikti ryškesnį charakterį ir buvusia vienu iš pagrindinių interjero akcentu. Pastarasis architektūrinis elementas dabar matomas nebent iš viršaus – nuo stogo, todėl konstrukcija lieka visai neapžvelgiama. Pastato architektams ūpą kiek pakėlė tik užsakovų pritarimas luboms panaudoti palyginti išraiškingas faktūriško paviršiaus kanadietiškos gamybos aliuminines plokštes. Architektų nurodymu, pastarosios pro aukštas stiklo vitrinas čia „išlipa“ ir į pastato išorę iki pat stogo atbrailos krašto, taip tarsi į vienį sulydydamos ir pastato vidaus bei išorės architektūrą.
Prie neišnaudotų architektūrinių galimybių reikėtų pridėti ir garsios konstruktorių kompanijos „Arup“ (!) samdymo atvejį dar pradiniame pastato projektavimo etape. Žymiųjų konstruktorių inžinerinio įdirbio kuriant „Mokslo salos“ fasadus autorių kolektyvui taip ir nepavyko panaudoti. Architekto G.Natkevičiaus teigimu, šiuos projektavimo proceso organizacinius nesklandumus nulėmė autorių iš užsienio gana menka patirtis realizuojant architektūrinius projektus. Garsieji konstruktoriai galėjo būti pakviesti į darbą įsitraukti vėliau, kai projektas jau buvo detalizuojamas.

SMALSUMĄ ŽADINA „KABANTIS“ DISKAS
Architektai pagrindiniu motyvu pastato viduje pasirinkę baltą spalvą, stengėsi minimizuoti jo konstruktyvą, suteikti patalpoms kuo daugiau erdvės bei vizualinio grakštumo. Pavyzdžiui, 7 metrų aukštį siekiančias pagrindines ekspozicines erdves čia perskrodžia tik elegantiškų vos 27 cm skersmens kolonų tinklas. Pro suprojektuotas aukštas fasadų vitrinas iš vidaus atsiveria gamtinis salos peizažas bei miesto fragmentai. Palei ilgąjį Naujamiesčio pusės fasadą besidriekianti pieva sukuria kone betarpišką architektūros ryšį su gamta. Beje, ši pieva puikiai tiks ateityje planuojamai „Mokslo salos“ lauko ekspozicijai.
Į žaliąjį salos kūną įsiskverbusį ilgą „Mokslo salos“ pastatą architektai sudėliojo iš skirtingo konstruktyvo segmentų – tarsi iš kelių skirtingų statinių. Pasak architekto G.Natkevičiaus, tai tikras konstruktoriaus Mindaugo Vaidelio benefisas, padėjęs itin ženkliai sutaupyti. Architektūriniai iššūkiai iš konstruktoriaus pareikalavo nemenko virtuoziškumo ir su jais šis puikiai susidorojo. Tai taip pat iš geros pusės prisidėjo prie didesnės architektūrinio scenarijaus įvairovės pastato interjere.
Lubomis uždengus didįjį stogo švieslangį (esą saulės šviesa trukdo pagrindinei ekspozicijai), pagrindiniais architektūriniais akcentais greta SANAA sekančio „japoniškojo minimalizmo“ išliko virš pagrindinio įėjimo ore tarsi pakibęs 21 metro skersmens diskas. Šis ties įėjimu per amfiteatrą įkomponuotas bene ryškiausias pastato architektūrinis elementas jau tampa savotiška pastato vizitine kortele ar simboliu. Beje, būtent šis paslaptingas įkypas elementas dar konkursinei koncepcijai garantavo vizualinį išskirtinumą bei mokslinę intrigą.
Dar vienas išskirtinis vidaus kraštovaizdžio elementas – apskrita planetariumo salė, kurios išlenktos lubos „dirbs“ edukacinių filmų ekranu. Tačiau ji ne tik maitins lankytojus erdviniais įspūdžiais, bet ir kurs dar vieną intrigą minimalistiškame pastato interjero kraštovaizdyje.
Kaip kontrastą viešosioms „Mokslo salos“ patalpoms architektai technines ir ūkines patalpas dėliojo iš eksponuojamų betono sienų, inžinerinių elementų, komunikacijų. Bene įspūdingiausia erdvė čia – išilgai visą pastatą ištįsęs techninis „raw“ koridorius, kuris kitoje vietoje galėtų tiktų, pavyzdžiui, architektūrinei ar avangardinei meno parodai. Beje, išgryninti koridorių ir praėjimų charakteriai – dar vienas šio pastato architektūrinis bruožas.

ARCHITEKTŪRINĖS KOKYBĖS STATYBININKAI „NEĮKANDO“
„Mokslo salos“ projektas, Kauno savivaldybės duomenimis, atsiėjo 37,7 mln. eurų. Statybų sąmata iš jų sudaro per 29 mln. Eur. Išilgai salos ištįsusiame 11.500 m² ploto „Mokslo salos“ pastato tūryje bus sutalpintos nuolatinė bei kintanti ekspozicijos, virtualių projekcijų erdvė, edukacijų centras Kauno regiono moksleiviams, laboratorijos, kavinė, administracinės patalpos (gen. ranga – „Autokausta“).
Nepaisant pastato viešųjų erdvių architektūrinio „glamūro“, visgi šen bei ten pastebima gruboka statybos darbų kokybė. Kai kur perniek nuėjo visos pastangos architektūros kolektyvo, siekusio architektūrinio grynumo. Matyti, jog Kauno savivaldybės itin pamėgtam gen.rangovui subtilesnė architektūra dar „neįkandama“.
Architektams galima papriekaištauti dėl kai kuriems sprendiniams būdingo formalumo. Bene didžiausiu klaustuku čia išlieka ilgas it aerodromo lėktuvų pakilimo takas betoninis stogas. Pirminiame projektiniame sumanyme šis architektūrinis elementas buvo vaizduojamas žymiai žalesnis, labiau susiliejantis su salos gamta. Viksvoms skirtos dabartinės betoninės plokštumos „perforacijos“ kol kas tikrai negelbėja. Projekto autoriai aiškesnio scenarijaus stogui dar neparašė, todėl lieka neaišku, kaip ši plokštuma bus įdarbinta ateityje.
Kaip praneša Kauno savivaldybė, „Mokslo salos“ lankytojai patys įvertinti pastato architektūros bei ekspozicijos privalumus galės jau šį rudenį – įrangos montavimas jau yra įsibėgėjęs. Šiuo metu jos patalpose kasdien triūsia bene 60 technikų ir įrangos montuotojų. Bendra ekspozicijos vertė su inovatyviomis technologijomis grįstu planetariumu iš viso sieks apie 9 mln. eurų. Iš viso ekspozicijai skirta apie 1.800 m² ploto.
Mūsų duomenimis, ekspozicija muziejuje bus suskirstyta į 7 nuolatines temas: žmogaus kūnas ir sveikata, maistas, gamta ir aplinka, atliekos ir tarša, energija, transportas bei komunikacija. Pagrindinėje ekspozicijoje iš viso numatyta panaudoti net 140 eksponatų, kurie turėtų sudominti pirmiausia jaunąją auditoriją. Gali būti, jog šis muziejus taps mokyklinio jaunimo lankomumo „hitu“, lankomiausiu šalies pažintiniu objektu. Vis dėlto svarbiausia, jog jau greitai tėvams nebereikės savo atžalų vežti pas kaimynus – pirmiausia, į Koperniko mokslo centrą Varšuvoje ar architekto Audriaus Ambraso projektuotą mokslo centrą „Vizium“ Venspilyje. Bus patogu apsilankyti ir klasėmis. Iš toliau atvykusieji ekskursijos programą Kaune galės papildyti ir šiemet po rekonstrukcijos atsidariusiu Zoologijos sodu ar bent jau netoli salos įsikūrusiu Tado Ivanausko zoologijos muziejumi. Įspūdžiai bus garantuoti ilgam. Dabar plačiau galima kalbėti nebent apie „Mokslo salos“ architektūrą, tuo tarpu visapusiškai projektą bus galima tik jam pradėjus pilnai funkcionuoti,

Į APLINKĄ PRABYLA SUBTILIAU
Dar visai neseniai žaliavusi ir parku įsivaizduota Kauno Nemuno sala bei jos aplinka pastaruoju metu tapo bene didžiausia statybų aikštele mieste. Čia vienas po kito randasi nauji šiuolaikinės architektūros objektai. 2011-aiais pastatytą Kauno „Žalgirio“ areną prieš porą metų papildė 50 metrų ilgio miesto baseinas (abu projektavo arch. E.Miliūno kolektyvas). Priešais „Mokslo salą“ Žemosios Fredos pakrantėje jau stūkso tankūs Nemunaičių gyvenamojo kvartalo mūrai (arch. R.Palekas), o kitame čia statomo tilto į salą gale – suplanuotas M.K.Čiurlionio koncertų centras (projektuoja tas pats R.Paleko kolektyvas). Į neseniai pastatytą iš centro bei dabar statomą iš Žemosios Fredos į salą žengiančius pėsčiųjų ir dviratininkų tiltus („TEC Infrastructure“; arch. P.Išora, I.Ksnelashvili, D.Daunys) projekto eigoje turėjo urbanistiškai sureaguoti ir naujasis „Mokslo salos“ pastatas. Statinys po statinio žaliosios Nemuno pakrantės pamažu įgauna vis daugiau šiuolaikiškam Europos miestui būdingų architektūrinių bruožų. Sala bei jos prieigos pamažu tampa ne poilsio, bet visuomeninio gyvenimo epicentru. Nepaisant pamatinio autorių siekio „Mokslo salos“ tūrį integruoti į salos gamtinį kūną, naujasis architektūrinis sakinys nesitenkina vien pritariančiu ar asistuojančiu vaidmeniu. Neišsiskirdamas didžiu ir nesistengdamas perrėkti, jis į aplinką prabyla subtiliau nei daugelis kaimynų ir taip padeda atsverti buką Naujamiesčio pakrantės komercinių statinių urbanistinę agresiją. Ir čia tiek architektūrinės koncepcijos, tiek ir ją realizuoti padėjusių architektų iš Lietuvos bendras nuopelnas. Vis dėlto, taip urbanizuojant salą ir toliau, pastarojo architektūrinio kozirio ateityje gali jau nebe užtekti.
Titulinė nuotrauka: Mokslo ir inovacijų muziejaus „Mokslo sala“ (arch.  F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

Artėjant prie Nemuno salos nuo Kauno Senamiesčio pusės, pirmiausia dėmesį patraukia įstrižai kabantis „Mokslo salos“ diskas. Vaizdas nuo tilto į salą („TEC Infrastructure“; arch. P.Išora, I.Ksnelashvili, D.Daunys) prieigų. Foto: A.Bružo.

Integralus tūrio charakteris ir aplinką atspindinčios stiklo sienos  „Mokslo salos“ pastatą padėjo gana sklandžiai įkomponuoti į gamtinį salos kraštovaizdį (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

Integralus tūrio charakteris ir aplinką atspindinčios stiklo sienos „Mokslo salos“ pastatą padėjo gana sklandžiai įkomponuoti į gamtinį salos kraštovaizdį (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

Integralus tūrio charakteris ir aplinką atspindinčios stiklo sienos padėjo „Mokslo salos“ pastatą gana sklandžiai įkomponuoti į salos gamtinį kraštovaizdį (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

Pagrindinės ekspozicijos salėje lubos beveik aklinai uždengia vieną esminių architektūrinių vidaus akcentų – didžiulį švieslangį, tačiau garantuoja estetinį vientisumą (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

Didžiulis švieslangis nūnai yra apžvelgiamas tik nuo pastato stogo ir didesnio architektūrinio vaidmens nevaidina (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

Lėktuvų pakilimo taką iš toli primenantis betoninis pastato stogas dar laukia savo panaudojimo scenarijų (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

Lėktuvų pakilimo taką iš toli primenantis betoninis pastato stogas dar laukia savo panaudojimo scenarijų (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

„Mokslo salos“ pastatas tarsi sukomponuotas iš skirtingų segmentų, padedančių architektams sukurti išraiškingą interjero kraštovaizdį (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

„Mokslo salos“ pastatas tarsi sukomponuotas iš skirtingų segmentų, padedančių architektams sukurti išraiškingą interjero kraštovaizdį (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

„Mokslo salos“ pastatas tarsi sukomponuotas iš skirtingų segmentų, padedančių architektams sukurti išraiškingą interjero kraštovaizdį (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

„Mokslo salos“ pastatas tarsi sukomponuotas iš skirtingų segmentų, padedančių architektams sukurti išraiškingą interjero kraštovaizdį (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

„Mokslo salos“ pastatas tarsi sukomponuotas iš skirtingų segmentų, padedančių architektams sukurti išraiškingą interjero kraštovaizdį (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

Viena ryškiausių interjero intrigų – muziejaus erdvėje įkomponuota planetariumo sfera (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

Viena ryškiausių interjero intrigų – muziejaus erdvėje įkomponuota planetariumo sfera (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

Viena ryškiausių interjero intrigų – muziejaus erdvėje įkomponuota planetariumo sfera (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

Išgrynintos estetikos koridoriai ir praėjimai – vienas netikėčiausių interjero atradimų. (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

Išgrynintos estetikos koridoriai ir praėjimai – vienas netikėčiausių interjero atradimų (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

Išgrynintos estetikos koridoriai ir praėjimai – vienas netikėčiausių interjero atradimų. (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

Ūkinės ir techninės erdvės suprojektuotos rupios, kontrastuojančios su baltu visuomeninių patalpų minimalizmu. Aptarnavimo įvažiavimo fragmentas (arch. F.Jerez, B.Perez De Juan, G.Natkevičius, D.Kalmatavičius). Foto: A.Bružo.

Architektams Dominykui Kalmatavičiui ir Gintautui Natkevičiui (abu viduryje) teko didžiausi koncepcinio projekto pritaikymo realizavimui iššūkiai. Foto: A.Bružo.