Avdijivkos miestelyje, Ukrainoje, prieš dvejus metus lietuviai atstatė susprogdintą mokyklą. Šiandien šis miestelis yra bene didžiausias rusų armijos puolimo tikslas, o tuomet atstatyta mokykla – vėl visiškai sugriauta. Tačiau dėl tokio mokyklos likimo Ukrainos atstatymo programos vadovui Artūrui Žarnovskiui rankos nesvyra.
Su Ukrainos atstatymo programos vadovu Artūrui Žarnovskiu kalbasi Monika Augustaitytė.
Jūsų rekonstruota Avdijivkos miestelio mokykla – vėl nuniokota karo. Ar šis įvykis turėjo kokios nors įtakos jūsų motyvacijai dirbant su Ukrainos atstatymo projektais?
Man tai tik dar daugiau motyvacijos pridėjo. Šiame Avdijivkos miestelyje, beje, vyksta vienas ilgiausių mūšių – ukrainiečiai čia nuolatos atmuša atakas. Prieš metus Lietuvos vyriausybė priėmė sprendimą atstatyti griaunamą Ukrainą Kijevo regione, nors ten dar nebuvo visai ramu. Tarptautinėje bendruomenėje tuo metu visi laukė taikos ir planavo atstatinėti šalį tik karui pasibaigus. Bet mes turime veikti dabar.
Dėl covid19 pandemijos ir karo šiandien jau yra ketvirtokų, kurie fiziškai nebuvę mokykloje. Mokymasis per nuotolį negali pakeisti mokyklos ar darželio, todėl šių įstaigų atstatymas yra prioritetas. Ukrainos gyventojams psichologiškai svarbu matyti, kad vyksta statybos – jos suteikia viltį, kad gyvenimas gali gerėti ir normalizuotis. Antras dalykas, Rusija tuoj ims naudotis naratyvu „mes gi sakėm, kad jums niekas nepadės“, todėl svarbu parodyti, kad Ukraina neliko viena, kad su ja yra visa tarptautinė bendruomenė.
Šiuo metu atstatinėjame mokyklą Borodyankoje. Joje, beje, gyveno rusų kariai. Čia įrengėme pirmą slėptuvę – Ukrainoje daugiau niekas tokios neturi. Atstatėme ir didžiulį darželį Irpinėje – į jį galės vaikščioti daugiau nei 400 vaikų. Šie du projektai yra inicijuoti ir įgyvendinami Lietuvos valstybės. Mes veikiame ir humanitarinio išminavimo srityje, ir teikiame paramą kariuomenei logistikos, medicinos, inžinerijos srityse.
Sumanymų ateities projektams yra daug. Norime stipriai plėsti slėptuvių statymą, netrukus pradėsime psichologinės reabilitacijos projektus. Stipri Ukraina yra mūsų nacionalinis interesas. Manau, kad Lietuva su savo ribotais resursais jau nuveikė daug. Matydamas, kaip dirba vokiečiai, danai ar estai, galiu drąsiai sakyti, kad mes esame aukščiausiame lygyje. Turime kuo didžiuotis. Man sunku net perteikti žodžiais tą dėkingumą, kurį ukrainiečiai jaučia gaudami mūsų pagalbą.
Kokia dabar švietimo situacija Ukrainoje? Kokiomis sąlygomis vyksta vaikų mokymas ir kiek jis produktyvus?
Virš 3.000 mokyklų yra stipriai pažeistos. Labai daug vaikų neina į mokyklą vien dėl to, kad jose nėra slėptuvių, ypatingai Charkovo srity. Mes čia kalbame apie milijonus mokyklinukų. Kai kur mokyklos apskritai sugriautos. Švietimo krizė yra begalinė. Jungtinių Tautų ir UNICEF analizės rodo, kad moksleivių raštingumo ir pažangos rodikliai drastiškai prastėja. Žinių ir socialinėje srityse vaikų atsilikimas – didžiulis.
Labai daug yra vidinių pabėgėlių, migruojančių šalies viduje iš Mariupolio, Donecko sričių į Vakarų Ukrainą, Kijevo regioną. Kai į miestelį, turintį optimalų skaičių mokyklų ir darželių, atsikrausto dvigubai tiek naujų gyventojų, švietimo sistemai susidaro didžiulis krūvis. Tikrai yra įtampa. Mokiniai mokosi trimis pamainomis nuo ryto iki vakaro, mokytojai dirba už tą patį atlyginimą. Daug mokinių emigravo į kitas šalis, bet tik dalis jų pasirinko mokytis jose. Tarkime, Lietuvoje esantys ukrainiečių vaikai vis tiek dažnai lanko dvi mokyklas, po pamokų Lietuvoje jie jungiasi per nuotolį į pamokas Ukrainoje. Dėl to, kad nori mokytis ir pagal ukrainietišką programą, išlaikyti ryšį su klasiokais, vildamiesi sugrįžti, kai situacija leis.
Apie trečdalis vaikų Ukrainoje mokosi tik nuotoliniu būdu. Ir tai yra blogai, nes pridėjus dar ir kovidinį periodą tarpas, kurį reikia pasivyti, jau turi reikšmingų pasekmių. Oro pavojus ten – nuolatinis, bet kada gali tekti eiti į rūsį, kur nebus interneto ir pamokos nutrūks. Beje, nepamirškime, kad yra nemažai vaikų laikinai okupuotose teritorijose. Jose negalima eiti į mokyklą, jei nepasiėmei rusiško paso. Tie vaikai paslapčia nuotoliu mokosi partizaniniu būdu. Apie juos man net sunku kažką sakyti, nes nenoriu apsimesti, kad suprantu, kaip jie gali jaustis. Tai mokslo kokybė, deja, silpna.
Ar keitėsi Ukrainos bendrojo ugdymo programų turinys karo kontekste?
Vienas iš naujai įvestų reikalavimų dabar – saugumo pamokos. Didžiulė problema Ukrainoje yra išminavimas, kuris truks dar ilgai. Kaip atpažinti sprogmenis, kaip elgtis, kad nesusižaloti – vaikučiams šitie dalykai jau rodomi. Ne tik su minom, bet ir su kitom sprogstamom medžiagom bei karo liekanom dar susidurs kelios kartos. Kalbant apie švietimo turinį, mes buvome atsivežę iš Ukrainos į Lietuvą mokytojų kolektyvus, darželio auklėtojus, mokyklų vadovus. Parodyti, kaip mes dirbame. Jokiu būdu ne mokyti, nes iš Ukrainos pozicijos žiūrint jau ir taip yra per daug to ne visada pagrįsto „mes žinom, kaip jums reikia“.
Kaip atrodo kasdienis gyvenimas Ukrainos didmiesčiuose? Ar matyti žmonių nuovargis, ar vis dar yra mobilizacijos jausmas?
Nuvažiavus į Kijevą, miestas verda: kamščiai, restoranai, gyva muzika, šokiai. Atrodytų, kad gyvenimas švenčiamas. Bet pradėjęs kalbėtis su vietiniais po penkto sakinio jau matai, kad jų akyse tvenkiasi ašaros. Kiekvienas turi savų istorijų. Ir tu supranti, kad tam tikra prasme tai yra gyvenimas šia diena. Nežinai, kas bus rytoj, iš to atsiranda noras švęsti šiandieną. Nematau aš ten nuovargio ar apatijos, nemačiau, kad kažkas tinginiautų ar skųstųsi. Kaip tik matau dar didesnį mobilizavimąsi. Yra tokio nenusileidimo, nesusitaikymo.
Man asmeniškai Ukraina labai greitai keičiasi. Yra labai šviesių, aktyvių žmonių įvairiose srityse. Nežinau, iš kur jie turi stiprybės vienu metu pakelti tiek iššūkių. Jie sako, kad Ukrainos atstatymas yra dalis pasipriešinimo. Galit sugriauti miestą, bet mes privalome parodyti, kad negalite palaužti dvasios. Jūs sugriovėt – mes dar geriau atstatėm. Kad ir dešimt kartų sugriausit – mes dešimt kartų atstatysim.
Darbo etika, kultūra žmonių, su kuriais susiduriu (nuo biurokratų iki darbininkų), yra tikrai pavydėtina ir, sakyčiau, kad tai – didžios tautos požymis. Jie vienu metu ir kariauja, ir atstato miestus, ir reformas daro, ir į ES bando integruotis. Kaip man sakė: „dabar nėr kada, verksim vėliau.“ Kita vertus, aš suvokiu, kad tai tikrai duos savas pasekmes. Sekindamas organizmą gali važiuoti metus, du, tris, bet tu trumpini savo gyvenimą psichine, emocine prasme. Vistiek kažkuriuo metu tave nuovargis pasiveja. Tai aš su nerimu laukiu, kuo tai baigsis. Truputį ilgiau pasikalbėjus matyti, kad jų emocinė, psichologinė sveikata yra tikrai ant ribos.
Mes Lietuvoje susitelkę teikiame pagalbą Ukrainos žmonėms, kuriuos iš širdies atjaučiame: aukojame, integruojame, priimame į savo namus. Bet ar nėra taip, kad tuo pačiu vengiame atjausti tolimesnių šalių karo pabėgėlius ir kartais atsisakome išklausyti jų tokių pat skaudžių istorijų?
Puikiai suprantu apie ką jūs kalbate. Beje, šis pastebėjimas ir užsienyje linksniuojamas. Tarptautinėje žiniasklaidoje, ypač Italijoje, stebimasi selektyvia lietuvių empatijos forma. Nes tai paprasčiausiai yra netoliaregiškas žvilgsnis. Man įstrigo mano kirpėjo siro išsakyta mintis: „Mes juk jums sakėm, kad Putiną reikia stabdyti ten, Sirijoje“. Italams ar graikams susidūrus su pabėgėlių krize sakėme, kad nepriimsime to 1000 pabėgėlių. Nenorėjome solidarizuotis, tada mums tai atrodė tolima. O dabar, gerai suprasdami Ukrainos situaciją, reikalaujame iš kitų šalių partnerių padėti Ukrainai ir piktinamės, kodėl jie nesupranta. Bet mes vienodai nesupratome jų bėdų.
Kitas simptomiškas dalykas – prieš dvidešimt metų piktindavomės, kad į mus iš aukšto žiūri ispanai ar britai, kai mes skinam jų braškes, kad mus išnaudoja. Tai šiandien dokumentinis tyrimas „Fūrų vergai“ parodė, kad dabar su dviguba jėga tą patį darom su kitais. Čia yra pamoka, kurią, tikiuosi, visi išmoksime: svetimų problemų nebūna, o nesprendžiamos problemos auga. Pasaulis globalus, nieko nevyksta kažkur izoliuotai. Tai atsiridena iki tavęs, todėl galvos kišimas į smėlį geruoju nesibaigia.
Aš suprantu, kad vyksta karas, visi įsitempę, mato daugiau grėsmių. Tai veda visuomenę prie kategoriškumo: yra aiškus priešas, aiškus gėris, aiškus blogis. Tačiau jeigu kare toks mąstymas veikia, tai kitose srityse kategoriškumas paprastai veda prie kvailumo. Visi pabėgėliai turi savo istoriją ir išankstinės nuostatos apie juos niekada prie gero nepriveda.
Aš žiūriu dabar į situaciją Lenkijoje ir su nerimu laukiu, ar iki mūsų atsiridens tokios pat radikalios nuotaikos. Valdančioji partija ten skelbia referendumą, kurio pagrindinė mintis tokia: „Ar pritariate, kad Lenkijoje būtų nevaldomai vežami emigrantai iš Artimųjų Rytų pagal Briuselio biurokratų nurodymus?“. Klausimas formuluojamas tiesiog neįtikėtinai manipuliatyviai.
Asmeniškai aš nesu optimistas. Ukrainos kraujas davė šiek tiek laiko, bet turbūt pasaulis savo demokratijos piką jau išgyveno. Todėl mūsų stiprybė – būti kartu. Mums svarbu parodyti tiek Ukrainai, kad mes padedam, tiek ir diktatoriams, kad po vieną jie negali gaudyti šalių, nes susidurs su visa laisvo pasaulio bendruomene. Dėl to aš ir akcentuoju, kad Ukraina turi būti atstatyta su tarptautine pagalba.
Vis dėlto, aš manau, kad mes jau laipteliu aukščiau esame atjautos prasme. Kad gebam priimti pabėgėlį. Padėdami Ukrainai mes ir patys gerokai paaugome. Išmokome dirbti tarptautinėje aplinkoje, daugiau rodyti atjautos, strateguoti, aukoti. Čia ne tik pagalba kitam, bet ir galimybė mums augti kaip valstybei.
Šiuo metu vykstančiame dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ galima pamatyti režisierių Claire Billet ir Olivier Jobard filmą „Kai užaugsiu“, pasakojantį apie sugriautas mokyklas ir vaikų pastangas tęsti mokslus humanitarinių krizių akivaizdoje. Kartu su partneriais – Užsienio reikalų ministerijos vystomojo bendradarbiavimo programa, festivalis pristato visą Ukrainai skirtą filmų programą „Mėlyna geltona“ – šią dokumentiką dar galima spėti pamatyti namie, festivalio virtualioje kino salėje, iki spalio 29 dienos.
Parengta pagal „Nepatogus kinas“ informaciją.
Titulinė nuotrauka: Artūras Žarnovskis ir Rūta Leitanaitė pristato Ateities mokyklos Ukrainoje koncepcijos kūrimo projektą. Foto: Nepatogus kinas.
Lietuvių atstatytas vaikų darželis Irpinėje (Ukraina). Foto: Nepatogus kinas.
Filmo kadras „Laiškas Ukrainai“ (rež. Lietuvos kino bendruomenė).
Filmo kadras „Kai užaugsiu“ (rež. Claire Billet, Olivier Jobard).
