Dailininkų sąjungos galerijoje, Vilniuje atidaroma tapybos paroda „Kariatidės“. Joje eksponuojami penkių karo genamų jaunų Ukrainos menininkių, prieglobstį radusių Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje ir Prancūzijoje, kūriniai.
VISUOTINAI PERSKAITOMA NAŠTOS METAFORA
Birželio 14 dieną (trečiadienį) 18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) įvyks 5 Ukrainos menininkių tapybos parodos „Kariatidės“ atidarymas. Ganna Bogachuk, Anna Bondar, Yevheniia Kurdiukova, Oleksandra Martson ir Vira Mkrtchian per karą prieglobstį rado Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje ir Prancūzijoje.
Kariatidės – visuotinai perskaitoma naštos metafora, trapumo ir ištvermės simbolis, drąsa ir neišvengiamybė atlaikyti likimo negandas, ypač žvelgiant iš moters – menininkės, pabėgėlės, mamos – pozicijų. Autorėms svarbus pasikartojantis atminties kodas – jos liečiasi prie jautraus istorijos nervo, apmąsto praėjusių kartų (savo mamų, močiučių) kolektyvinę atmintį ir traumines patirtis, kurias pačios patiria šiandien – jau savo išgyvenamoje tikrovėje. Kai realybė logiškai nepaaiškinama, o mintis slegia nežinomybės rūkas, belieka pasitelkti kūrybinę galią – kaip būdą ištverti, išlaikyti, nugalėti.
Parodos drobėse autorės visų pirma vaizduoja save – skvarbiai nužvelginėja savo tapatybę, staigų šuolį tarp nerūpestingos jaunystės ir ankstyvos brandos, tikrinasi santykį su tautinėmis šaknimis, reflektuoja nesvarumo būklę, išvietinimą / persikėlimą, panirimo į save bei introspekcijos būtinybę.
VIŠIVANKOS, IDENTITETO IR PRASMĖS PAIEŠKOS, ILGESYS
Ganna Bogachuk kūryboje panaudoja ukrainiečių etninius vaizdinius ženklus, višivankos, nacionalinių raštų detales, raudonos spalvos simboliką, siekdama permąstyti tradicinę kultūrą bei jos kodų reikšmę šiandienai. Kartu ji fiksuoja pabėgėlio išgyvenamas patirtis („Sienos“, „Našta“, „Neigimas“, „Kraustausi“).
Annos Bondar kūryba telkiasi ties asmenine filosofija ir gyvenimo prasmės paieškomis. Jos darbai tyrinėja ryšius tarp žmonių, kaip perduodami jausmai, dalijamasi kultūriniais kodais, paveldimos baimės. Vienas sluoksnis perveria kitą, energija plūsta tarp visų gyvų ir negyvų dalykų („Grandinė“, „Pusiausvyra“, „Viskas yra susiję“).
Yevgeniios Kurdiukovos drobėse atsikartoja jaunos moters vaizdinys, raiškia kūno kalba perteikiančios įvairių būsenų šaukinius – nuo ilgesio iki gedulo. Gedima ne tik prarastų namų („Namie. Čia nebegyvenu“), bet ir kasdienio normalumo, prabangos laisvai kvėpuoti („Palaidojau garsus tyloje“).
Oleksandra Martson apmąsto, kaip Antras pasaulinis karas paliko ukrainiečius dorotis su žaizdomis, perduodamomis iš kartos į kartą („Antonas“, „Polina“, „Solomija degančiuose kviečiuose“). Oleksandra priklauso trečiajai kartai po „karo vaikų“ ir pirmajai kartai, kuri tikėjosi pagaliau įveikti traumą, nebeperduoti jos savo vaikams. Šiandien jos vaikas yra karo vaikas.
Viros Mkrtchian kūryba glaudžiai susijusi su asmeninio identiteto paieškomis, tačiau kartu joje – universalios temos, nagrinėjančios žmogaus ribų, laiko ir tikrovės sąlygiškumą. Tapybos serija „Trečioji pozicija“ – nusako tam tikrą atsietą būvį, kai į visa kas vyksta, žvelgiama be didelio emocinio įsitraukimo, tarsi palikus savo fizinį kūną.
Ukrainos menininkių paroda „Kariatidės“ Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) vyks iki liepos 1 d. Parodos lankymas – nemokamas.
Parengta pagal Lietuvos dailininkų sąjungos informaciją.