Po Berlyno sienos griūties praėjo daugiau kaip 3 dešimtmečiai. Ką žinome apie Rytų Vokietijos fotografiją? Paroda „Neramūs kūnai. „Rytų Vokietijos fotografija 1980-1989“ siūlo į paskutinįjį šio ilgo ir dar menkai pažįstamo istorijos puslapio dešimtmetį pažvelgti per kūno prizmę.
Balandžio 8 dieną Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG, Konstitucijos pr. 22) atidaromos parodos „Neramūs kūnai. Rytų Vokietijos fotografija 1980-1989“. Pagrindinis tikslas – parodyti, kaip autoritarinėje valstybėje, paremtoje individualybės neigimu, fiziniais suvaržymais, sekimu ir normatyvumu, fotografija tapo priemone, per kurią menininkai galėjo išreikšti savo gyvenimo ypatingumą ir santykį su kūnu, atskleisdami galingą vidinės laisvės pojūtį.
Po 3 dokumentinės ir humanistinės fotografijos dešimtmečių XX a. 9 dešimtmečio pradžioje atsirado subjektyvesnė hibridinė kalba. Neatmesdami savo pirmtakų palikimo, fotografai atsiribojo nuo jų subtiliai kritiško empatiškumo ir atsigręžę į socialinius tabu objektyvą nukreipė į savo epochos vyrus ir moteris. Marginalizuoti ar izoliuoti kūnai liudija apie gyvenimą, virusį po represijų uždanga, individo vienatvę bendruomenėje ir subjekto nepaneigiamumą, ypač fotografiniuose aktuose. Tyrinėdami visuomenės paribius, kai kurie menininkai patys prisijungė prie kontrkultūrų, tokių kaip pankų judėjimas ir pogrindinės mados grupės. Jie užfiksavo jų nerimastingumą, vaizduotę, maištą ir įvairovę. Apranga ir vieši pasirodymai tapo ginklais, padedančiais išsiskirti iš minios.
Tuo pat metu atsirado ir nauja karta fotografų, pasirinkusių performatyviu menu paremtą hibridizaciją. Dauguma jų savo eksperimentuose susitelkė į kūną, įvairiomis formomis perteikdami režimo sukeltą šizofreniją, egzistencinius klausimus ir subversyvumo bei greičio troškimą. Kita išlikimo strategija – vidinė tremtis – taip pat atskleidžiama fotografinėmis priemonėmis per introspekciją, atidų kūno ir veido tyrinėjimą. Atitolimą nuo poros intymumo ar draugų rato, alternatyvaus gyvenimo paieškas nuolatinio sekimo sąlygomis ir pasitraukimą į svajonių pasaulį perteikė daugelis to meto fotografų.
Paroda pirmą kartą parengta 2019 m. Rencontres d’Arles festivalyje, parodos kuratorei gavus Rencontres d’Arles kuratorinių tyrimų stipendiją. Parodoje dalyvauja: Tina Bara (g. 1962), Sibylle Bergemann (1941-2010), Kurt Buchwald (g. 1953), Lutz Dammbeck (g. 1948), Christiane Eisler (g. 1958), Thomas Florschuetz (g. 1957), York der Knoefel (1962-2011), Ute Mahler (g. 1949), Eva Mahn (g. 1947), Sven Marquardt (g. 1962), Barbara Metselaar Berthold (g. 1951), Manfred Paul (g. 1942), Rudolf Schäfer (g. 1952), Gundula Schulze Eldowy (g. 1954), Gabriele Stötzer (g.1953), Ulrich Wüst (g.1949).
Parodos kuratorė Sonia Voss. Architektas – Mindaugas Reklaitis. Dizainerė – Laura Grigaliūnaitė. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Partneriai: IFA (Institut für Auslandsbeziehungen), Goethe Institutas Vilniuje, Galerie Loock. Rėmėjai: Exterus, Fundermax.
Paroda veiks iki gegužės 17 dienos.
Parengta pagal NDG informaciją.
Titulinė nuotrauka: Gundula Schulze Eldowy, Berlynas, 1987 m.
