Vilniaus paveikslų galerijoje ir Bažnytinio paveldo muziejuje atidaryta paroda „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“. Ši paroda yra viena iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rengiamo parodų ciklo, skirto Vilniui, dalių ir atskleidžia nepažintą sakralųjį miesto pasaulį.
PARODA EKSPONUOJAMA DVIEJUOSE MUZIEJUOSE
Nors sakralumo ženklai Lietuvos sostinėje gali atspindėti įvairių religinių konfesijų įnašą, parodoje pristatyti katalikiškojo paveldo objektai. Bažnyčiomis ir vienuolynais garsaus Vilniaus sakralinė katalikų architektūra neabejotinai yra viena svarbiausių meninio šio miesto vaizdo dominančių. Paroda sudaryta iš dviejų dalių ir eksponuojama dviejuose muziejuose. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos ekspozicijoje susitelkta į piligrimų kelyje buvusių šventovių ir koplyčių ikonografiją, o Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicijoje žiūrovas kviečiamas apžiūrėti įvairius meno kūrinius, susijusius su šiomis šventovėmis ir koplyčiomis. Jungiamoji abiejų ekspozicijų grandis – išsaugoti Vilniaus Kalvarijų koplyčių paveikslai.
Parodoje per meno kūrinius bandoma atskleisti buvusį Kalvarijų kraštovaizdžio žavesį ir pristatyti iki šiol ne tik plačiajai visuomenei, bet ir krikščioniškojo paveldo tyrinėtojams mažai žinomus sakralinio meno kūrinius, išgelbėtus iš sovietmečiu susprogdintų Kalvarijų koplyčių, Šnipiškių koplytėlės bei kitų vietų.
Taip pat pirmą kartą žiūrovams pristatomi išsaugoti Vilniaus Kalvarijų koplyčių paveikslai, kurių dalis po 1963 m. buvo laikomi dingusiais. Rodomi menkai pažįstami artefaktai ir liturginiai reikmenys iš Vilniaus Aušros Vartų koplyčios lobyno, kūriniai iš Šnipiškių koplytėlės ir iki mūsų dienų išlikusios bernardinų Kristaus laiptų koplyčios.
KALVARIJŲ TEMA PASIRINKTA NEATSITIKTINAI
Muziejų ekspozicijose siekiant parodyti glaudų Kalvarijų ryšį su Vilniaus miestu, apimama XIX a.–XX a. pirmosios pusės rašytiniuose šaltiniuose paliudyta „ilgoji“ piligriminė trasa, kurią nueidavo iš tolimesnių vietovių į miestą atvykę piligrimai: tradiciškai kelias prasidėdavo nuo Aušros vartų, eidavo pro Kristaus laiptų koplyčią prie Bernardinų bažnyčios, pro Kryžių nešančio Kristaus koplytėlę Šnipiškėse ir toliau eidavo keliu, ilgainiui virtusiu Kalvarijų gatve. Kartu primenami miesto centre esantys (ar buvę) itin reikšmingi krikščioniškosios Vilniaus tapatybės paminklai. Kalvarijų tema pasirinkta irgi ne atsitiktinai – šis išskirtinis ansamblis, įkurtas Vilniaus vyskupui priklausiusiose Verkių žemėse, kelis šimtmečius išliko gyvu tikinčiųjų traukos centru.
Ypatinga gamtos ir architektūros dermė, kraštovaizdyje architektūrinėmis ir meninėmis priemonėmis įkūnytos simbolinės ir dvasinės prasmės traukė dailininkų ir fotografų dėmesį. Vilniaus Kalvarijų ansamblis ir jo lankymo tradicija atsispindi įvairiuose XIX a.–XX a. pirmosios pusės meno kūriniuose (tapyboje, akvarelėje, grafikoje), ypač fotografijoje. Kai kurie fotografai, pavyzdžiui, Johanas Hiksa, Stanislovas Fleris, Janas Bulhakas, Boleslova ir Edmundas Zdanovskiai, sukūrė ištisus fotografijų ciklus, kuriuose užfiksuoti nepakartojamo grožio Vilniaus Kalvarijų peizažai.
Parodos kuratorės: Rasa Adomaitienė, Rūta Janonienė, Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Projekto koordinatorės: Rasa Adomaitienė, Rita Pauliukevičiūtė. Organizatorius Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Pagrindinis partneris Bažnytinio paveldo muziejus. Parodos architektas Saulius Valius.
Parengta pagal Lietuvos nacionalinis dailės muziejaus informaciją.
Titulinė nuotrauka: Parodos fragmentas, Vilniaus paveikslų galerija. Foto: Gintarė Grigėnaitė.
Parodos fragmentas, Vilniaus paveikslų galerija. Foto: G.Grigėnaitė.
Parodos fragmentas, Vilniaus paveikslų galerija. Foto: G.Grigėnaitė.
