PROFESORIUS V.LANDSBERGIS: Tėvas nebeturėjo galimybių kurti modernią architektūrą LTSR

Kartą paklausiau profesoriaus Vytauto Landsbergio, kodėl jo tėvas architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, prisiekęs modernistas, grįžęs iš emigracijos į sovietinę Lietuvą, nebekūrė sau būdingos architektūros, o pasuko į paveldinės architektūros lauką?

Vytautas Landsbergis: Matai, kai tėvas 1959-aisiais per Nikitos Chruščiovo „atšilimą“ grįžo iš emigracijos Australijoje į sovietų kontroliuojamą Lietuvą, viskas buvo labai pasikeitę. Sovietai jį įsileido, tačiau akių nenuleido nė minutei.
Tėvą tuomet sujaudino du dalykai. Pirmiausia, – jis pasijuto laukiamas architektų. Pasijuto gerbiamas ir vertinamas. Be to, jauni architektai, kurie buvo pas jį dirbę, arba šiaip draugai, – išsaugojo jo knygas. Ir dargi – jie tas knygas grąžino tėvui.
Tai buvo įvairios architektūrinės ir statybinės knygos, vakarietiški architektūros žurnalai. Motina (Ona Landsbergienė, akių gydytoja), tėvui kartu su broliu Gabrieliu emigravus karo pabaigoje į Australiją, visą jo biblioteką išdalino jauniems architektams. Pirmiausia – Adolfui Lukošaičiui, kuris prieš karą buvo tėvo asistentas.
Tėvo sugrįžimas į Lietuvą buvo labai jausmingas. Kolegos architektai rodė jam didelę pagarbą. Pirmiausiai tie, kurie buvo pas jį dirbę ar kaip nors bendradarbiavę.
Grįžęs į Lietuvą, tėvas pradėjo dirbti Kauno Miestprojekte. Jis buvo labai euforiškas, džiaugėsi, kad vėl gali projektuoti savo mylimam miestui.
Bet vėliau ėmė ryškėti tam tikri dalykai, kurie nedžiugino.
Tėvas nuo seno pažinojo ir bendravo su Valerija Čiurlionyte-Karužiene (M.K.Čiurlionio sesuo).   Ši paprašė tėvo suprojektuoti priestatą prie Čiurlionio galerijos, nes jo darbai, paveikslai netelpa, nėra galimybės viso turimo fondo išeksponuoti.
Tėvas ėmėsi darbo visuomeniniais pagrindais, nes jokio finansavimo nebuvo. Nebuvo iš tikro ir jokio oficialaus užsakymo. Tik Karužienės prašymas padėti, pažiūrėti į Čiurlionio paveikslų problemą architektūriškai.
Tėvas dirbdavo po darbo prie Čiurlionio galerijos priestato, vakarais. Tardavosi su kolegomis. Net buvo savo iniciatyva padaręs projekto ekspoziciją ir viešą aptarimą. Kolegos iš principo pritarė tėvo pasirinktam keliui – priestatas lakoniškas, aiškiai kitokios architektūros nei Karo muziejaus-Čiurlionio galerijos ansamblis ir atitrauktas nuo pagrindinio pastato per tarpinę galeriją.
Bet viskas staiga pasikeitė, kai Karužienė pramušė pinigus Maskvoje.
Kažkaip ji sugebėjo susitikti su Furceva (Jekaterina Furceva, SSSR kultūros ministrė, Komunistų partijos Politbiuro narė) ir įtikinti ją, kaip mirtinai reikalingas naujas Čiurlionio galerijos pastatas, nes jo kūryba nyksta fonduose ir nėra galimybės ją parodyti užsieniečiams.
O Furceva tais laikais buvo ohoho…! Ji buvo ne tik Sovietų Sąjungos kultūros ministrė. Ji buvo dar ir artima Nikitos Chruščiovo (SSKP CK pirmasis sekretorius, faktiškas SSSR vadovas) draugė. Labai artima, taip sakant…
Žodžiu, Furceva skyrė naujam Čiurlionio galerijos pastatui Kaune pinigus ir nurodė, kurioje vietoje tas pastatas, ar priestatas, kaip jį formaliai vadino, turi būti pastatytas.
Kaip suprantu, Karužienė vežiojosi tėvo Galerijos eskizą ir visiems ten, Maskvoje, rodė. O pramušti pinigus kultūros objektui tais laikais Maskvoje – buvo didžiulis dalykas, didžiulė politika!
Tačiau Maskvos pinigai buvo ne tik didelis laimėjimas, bet ir didelis įpareigojimas. Maskva griežtai tikrino, kaip įsisavinami jos pinigai. Lėkdavo didelės galvos, jeigu būdavo vėluojama arba kaip nors negerai pavykdavo…
Vienu žodžiu, Lietuvos valdžia sukruto ir davė nurodymus Kaunui. Kauno valdžia – Miestprojektui: greitai reikalingas projektas!
Tėvas apsidžiaugė, nes Galerijos projektas buvo beveik baigtas. Bet kiti architektai sukruto – ne, taip negalima, reikalingas konkursas!
Ir suorganizavo tokį kaip ir blic konkursą. Sudarė ten kažkokią komisiją iš savų. Tėvas sako – ne, aš nedalyvausiu. Aš savo projektą esu padaręs, visi daugybę kartų jį matę, aptarę – nebeišeina man konkurse dalyvaut. Nesąžininga būtų.
Bet tas jaunimas buvo karingas, nelabai skrupulų paisė ir patys nunešė tėvo projektą į tą “konkursą”. Ir tėvo projektas, aišku, pralaimėjo.
“Konkursą” laimėjo vienas iš tų jaunų architektų Feliksas Vitas. Tai jo projektą ir pastatė 1969-ais. Tėvas labai išgyveno šitą neteisybę. Ir darbas iš jo buvo atimtas, ir dar F.Vito projektas be galo panašus į tėvo, pastatytas. Bet ką padarysi…
Dar blogiau tėvui sėkėsi Vilniuje.
Nebeatsimenu kuriais metais, (1962 m., A.K. pastaba) laimėjo jis su jaunu kolega Jonu Putna  Onkologinių klinikų Santariškėse, prie Vilniaus, architektūrinį konkursą. Ir ką, ir nestatė Vilnius jų projekto. Kas čia dabar bus, kad visokie kauniečiai mums Vilniuje projektuos, buvo sakoma… Padėjo jų projektą į stalčių, be jokių oficialių komentarų, po kurio laiko tėvo projektą ir visai “pamiršo”. Vėliau pastatė Onkologinę kliniką kažkurių Vilniaus architektų.
Tėvas labai išgyveno, nes Santariškių klinikų projektas buvo milžiniškas – viskas pragalvota iki detalių, iki smulkmenų. Daug darbo, žinių ir širdies buvo įdėta…
Tai va, atsakau į paties klausimą, kodėl tėvas grįžęs į Lietuvą pasuko į sau nebūdingą istorinės architektūros sritį. Tėvas nuėjo į paveldą, nes matė ir jautė, kad jo neprileidžia prie naujos architektūros projektavimo. Beje, dėstyti architektūros jam taip pat neleido. Laikė sovietinė valdžia, kad Landsbergis nepatikimas, susitepęs Vakaruose…
[Profesoriaus Vytauto Landsbergio liudijimas užfiksuotas Nacionaliniame M.K.Čiurlionio Dailės muziejuje, 2020.07.24.]
Titulinė nuotrauka: architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Raudondvaris, 193? m., NČD muziejaus fondas.

Profesorius Vytautas Landsbergis skiria vis daugiau dėmesio tėvo architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio veiklai. Foto: ©Pilotas.LT