GAMTAI, ŽMOGUI, ARCHITEKTŪRAI: Neringos architektūros gidas kviečia žvelgti subtiliau

Neringos architektūros gidas šiemet buvo vadinamas laukiamiausia Vilniaus knygų mugės architektūrinių naujiena. Ir tai tikrai nestebina, nes Kuršių Nerija – vienas iš didžiausių ne vien gamtinio, bet ir kultūrinio mūsų pasididžiavimo objektų. Natūralu, jog jos architektūrinę raidą bei išskirtinius objektus apžvelgiantis leidinys yra nekantriai laukiamas tiek šalies  architektuomenės, tiek ir plačiosios visuomenės.

PASINAUDOJO SUKAUPTU GIDŲ LEIDYBINIU ĮDIRBIU
Vilniaus knygų mugė kadaise tapo savotišku tramplinu Kauno architektūros gidui, kuris 2015 metais tapo viena perkamiausių knygų ne vien šiame masiniame renginyje, bet ir vienu populiariausių šviečiamojo pobūdžio to metų leidinių šalyje. Architektūrai bene artimiausia leidykla „Lapas“ (leidėja Ūla Umbrasaitė, kuratorė Aistė Galaunytė) šia jau išbandyta formule tiesiog negalėjo pasinaudoti. Pajūrio architektūros leidybinis grynuolis – „Neringa. Architektūros gidas“ – į gyvenimą paleistas lygiai po 5 metų, visus juos išnaudojant jam brandinti. Klaidų nenusiteikusi kartoti leidykla, šį gidą skaitytojams iš karto „iškepė“ gana solidžiu tokio pobūdžio leidiniui tiražu – 2.000 egzempliorių. Tikrai turėtų užtekti bent jau pirmajam skaitytojų apetitui numalšinti. Pasitelktas įdarbis negalėjo nepasiteisinti – naujasis architektūros gidas Vilniaus knygų mugėje buvo pasitiktas audringomis ovacijomis.
256 psl. leidinys, skaitytojui kiek sausokai (tokia gido specifika), tačiau įtikinamai skaitytojams pasakoja 90 reikšmingiausių vietos pastatų bei architektūros objektų istorijas, kurios čia pat iliustruojamos charakteringomis istorinėmis bei rengiant darytomis išraiškingomis nuotraukomis (daugelio jų autorius – žinomas jaunosios kartos architektūros fotografas Norbert Tukaj), specialiai gidui parengtais brėžiniais ir planinėmis schemomis, išlikusiais statinių eskizais. Leidinio pavadinime esantis žodis „architektūros“ tiesiog įpareigoja vizualinei daliai skirti deramą dėmesį. Tai glaustas iliustruotas pasakojimas, kaip kuklūs Kuršių Nerijos žvejų kaimeliai pavirto pačiu prestižiškiausiu Lietuvos kurortu. Be abejo, čia nepamiršta ir dar viena svarbi gidui dalis – Neringos miestelių žemėlapiai su pažymėtais aprašytais jos lankytinais objektais.

DAUGIAUSIA DĖMESIO – REGIONALIZMUI
Neringos architektūros gido turinį autorių kolektyvas suskirstė chronologiškai – padalino į 3 pagrindinius segmentus, kuriuos skiria tiek tam tikri stilistiniai lūžiai, tiek patys autoriai, apžvelgiantys aprašomus laikotarpius bei objektus. Tai taip pat jau išbandyta lietuviškųjų gidų leidyboje.
Pirmasis jo segmentas, pavadintas „iki 1945“, trumpai aptaria gyvenviečių istoriją, kurortinės istorijos pradžią bei žvejų kaimelių kasdienybę. Skaitytojams apybraižomis bei 38 seniausių Kuršių Nerijos statinių apžvalgomis ją pristato žinomas pajūrio krašto istorikas Vasilijus Safronovas bei architektūros istorikė ir kurortologė Viltė Migonytė-Petrulienė. Tarp aptariamųjų aprašyti bei istorinėmis nuotraukomis bei eskizais pristatyti yra ir svarbūs neišlikę architektūros objektai – Lietuvos Aeroklubo Nidos sklandymo mokykla ir aerodromas, Gintaro uostas, Martyno Sakučio viešbutis ir kt. Be abejo, skaitytojui tai padeda susidaryti gerokai ryškesnį Kuršių Nerijos istorinį paveikslą.
Gido segmentą „1945 – 1990“ kuruojanti architektūros istorikė Marija Drėmaitė savo aptariamus objektus suskirstė ne tik chronologiškai, bet ir stilistiškai: „Modernizmas“ (7 objektai), „Regionalizmas“, o paskutinį poskyrį – „Postmodernizmas“ (Mokslų akademijos Fizikos instituto poilsio namai, poilsio namai „Auksinės kopos“, Preilos gelbėjimo stotis, Preilos alinkos užterštumo tyrimo stotis ir keletas kitų objektų) – patikėjo pastarojo architektūros stiliaus Lietuvoje specialistui Martynui Mankui. Neseniai disertaciją pastarąją tema apginęs architektūrologas aptaria ir bene kukliausią gido segmentą – „po 1990“. 30 metų laikotarpį apimančio skyriaus akiratyje – vos 17 objektų, įskaitant ir rekonstrukcijas (šių yra 8), tarp kurių ne vien profesionalūs kūriniai, bet ir pagarsėjusi DIY namelių ant garažų Juodkrantėje kolonija. Šiuolaikinės architektūros leidinio segmentas vaizdžiai iliustruoja dabartinę įtemptą padėtį su statybomis Kuršių Nerijoje. Juk architektūros specialistų parengta gidas yra ne tiesiog statinių apžvalga, bet ir tam tikras jų architektūrinės ir istorinės kokybės vertinimas. Panašu, jog į aukštą architektūros prabą geriausiu atveju galėtų pretenduoti vos vienas kitas šiuolaikinės architektūros pavyzdys. Čia galima išskirti kauniečių architekto Gintaro Prikockio vilas bei architekto Algimanto Kančo kolektyvų darbus. Kičo, ko gero, surastume gerokai daugiau. Apie pagrindines problemas projektuojant Kuršių Nerijoje užsimenama. Gerai, jog yra paminėta ir pamokomoji pastatyto ir vėliau nugriauto Juodkrantės restorano „Sorento“ istorija.
Faktas, jog daugiausia dėmesio šiame gide yra paskirta regionalizmui sufleruoja, jog būtent šis architektūrinis sluoksnis Neringoje laikomas ne tik didžiausiu, bet ir vertingiausiu. Pastarąjį reprezentuoja 28 psl. leidinio bei 19 , M.Drėmaitės žodžiais tariant, „inovacinių“ ir „imitacinių“ architektūros objektų. Tarp jų – neabejotina XX amžiaus kurorto architektūros klasika tapę Algimanto Zavišos, Gyčio Tiškaus, Vaidoto Guogio, Vytauto Makaraičio ir kai kurių kitų sovietmečio architektų kūriniai.

FORMATAS GARANTUOJA DAUGIAU SOLIDUMO
Tiesiog būtina yra paminėti naujojo gido pasikeitusį fizinį formatą. Sprendimas jį padidinti (iki 14,5 x 21 x 1,3 cm) ne tik skaitytojams reiškia didesnį lengviau „suvirškinamą“ informacijos kiekį, išplečia komponavimo galimybes, bet ir didesnėmis nuotraukomis (per visą atvartą – ypač) sustiprina pristatomų architektūros objektų vizualinę įtaigą bei pačiam leidiniui teikia daugiau solidumo. 15,5 x 17,5 cm dydžio ankstesnieji „Lapo“ architektūros gidų variantai, kartais vadinti „kelionine“ ar „parankine“ knygele, čia persikūnija į pilnavertę knygą, kuriai išsiskirti nebereikia nė anksčiau naudotų ryškių viršelio spalvų. Taip tarsi sufleruojama į branginamo ir gamtą puoselėjančio mūsų pajūrio kampelio architektūrą pažvelgti kiek galima subtilesniu žvilgsniu. Gali būti, jog gido autoriai bei leidėjai puoselėjo mintį, jog jautrus požiūris į aplinką persiduos ir Neringos nekilnojamojo turto plėtotojams bei projektuotojams. Ko gero, ne veltui jis dedikuojamas „Neringos gamtai, žmonėms ir architektūrai“.
Autorių kolektyvas atliko didelį darbą, todėl paviršutinišku žvilgsniu prikibti prie Neringos architektūros gido būtų nelengva. Vieniems gal jame norėtųsi kiek platesnės informacijos, kitiems – daugiau objektų iliustracijų ar spalvų, o tretiems – dar solidesnio leidinio tomelio.  Be abejonių, bus ir tokių, kurie pasiges vieno kito „nutylėto“ architektūros objekto ar reikšmingesnio fakto. Tačiau gido formatas, ko gero, nepretenduoja į absoliučias kategorijas ar išsamias aprašomų objektų studijas. Gal tik kiek ginčytinas sprendimas į jį neįtraukti Kopgalio, Smiltynės statinių. Nors pastarieji formaliai ir priklauso uostamiesčiui, tačiau Neringa dažnai yra tapatinama su Kuršių Nerija, o didžioji Smiltynės dalis Klaipėdai buvo priskirta tik XX amžiaus viduryje. Galvojant apie pažintinę gido funkciją, kaip svarbiausia, tarsi logiškiau būtų buvę labiau laikytis gamtinių, o ne administracinių ribų.

LAUKA PREMJERA ARCHITEKTUOMENĖS BIBLIOTEKOSE
Lietuvos architektūros gidų seriją ką tik papildęs ilgai lauktas naujasis leidyklos „Lapas“ kūdikis demonstruoja palyginti kuklaus autorių kolektyvo sizifišką tiriamąjį darbą – daugybė istorinės informacijos, pateiktų mažai kam žinomų faktų, architektūrinių įvykių vertinimų. Autoriai į aptariamus objektus žvelgia gerokai plačiau nei vien iš architektūrinės pusės. taigi, šis nekantriai visų lauktas stilingas (dizainerė Aurelija Slapšytė) leidinys bent iš dalies užpildo vieną didesnių mūsų šalies pajūrio architektūros ir kultūros istorijos tyrinėjimų spragų, todėl svarbią vietą kiekvieno architektuomenės nario bibliotekoje jis surasti tiesiog privalo.  Leidyklai  apsiriboti 2.000 tiražu tikrai neturėtų pavykti.
Nuotraukos: ©PILOTAS.LT

OLYMPUS DIGITAL CAMERA