Jei miškus vadiname Žemės plaučiais, tai pelkes turėtume vadinti jos inkstais. Vasario 2 dieną paminėtos Pasaulinės pelkių dienos proga Nemuno deltos regioninio parko direkcija rengia žygį po Aukštumalos aukštapelkę, kurioje prieš daugiau nei 100 metų ir buvo pradėtos moksliškai tyrinėti pelkės.
DIDELĖ MŪSŲ KRAŠTO VERTYBĖ
Vasario 8 dieną (šeštadienį) organizuojamas žygis po Aukštumalos aukštapelkę. Ši Lietuvos pelkė – didžiausia Nemuno deltos regioninio parko vertybė.
Pasaulinės pelkių dienos proga rengiamo pažintinio žygio metu bus galima nukeliauti 6-8 km. Jo organizatoriai žygeivių lauks 10 val. susitikimo vietoje – Aukštumalos pažintinio tako pradžioje (kelyje Nr. 4217 Šilutė-Kintai, koordinatės 332258, 6142369 (LKS)). Dalyviams būtina turėti ilgus guminius batus bei atsarginį drabužių komplektą. Pasaulinei pelkių dienai skirtą žygį direkcija tradiciškai organizuoja kiekvienais metais.
Dešimtis tūkstančių metų besiformuodamos pelkės sukaupė ir iki šiol saugo milžiniškus kiekius energijos. Durpėse sukaupta per augalus pasisavinta saulės energija, kiminų paklotėje – gėlo vandens atsargos. Be gausių gamtos išteklių pelkės suteikia „namus“ gausybei retų, įdomių augalų ir gyvūnų rūšių. Kai kurios rūšys – ypatingai retos. Siekiant atkurti pažeistą pelkių vandens režimą, išsaugoti unikalias augalų ir gyvūnų buveines, biologinę įvairovę, saugomose teritorijose vykdomi specialūs gamtotvarkos darbai.
PELKIŲ TYRINĖJIMŲ IŠTAKOS – AUKŠTUMALOS AUKŠTAPELKĖ
Aukštumalos pelkė gimė maždaug prieš 7 tūkstančius metų, kai Krokų lankoje ėmė formuotis durpės. Pasaulyje ji tapo žinoma kai vokiečių botanikas Carlas Albertas Weberis (1856-1931) 1902 metais pagal ją parašė pirmąją mokslo knygą apie pelkes. Beje, 2018 metaų Venecijos architektūros bienalėje Lietuva prisistatė pelkių paviljonu ir eksperimentine laboratorija „Pelkių mokykla“, kurią kuravo Masačusetso technologijos instituto (MIT, JAV) tyrėjai Nomeda ir Gediminas Urbonai. „Pelkės gali ne tik reguliuoti vandens lygį, apsaugoti miestus nuo potvynių, bet ir kaupti anglies dvideginį – triskart našiau už medžius ar dumblius vandenynuose. Svarbu suvokti, kad pelkė yra technologija“, – pažymėjo G.Urbonas.
Į Ramsaro konvencijos sąrašus šiuo metu yra įtrauktos 7 Lietuvos saugomos teritorijos: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Žuvinto rezervatai, Nemuno deltos regioninis parkas, Girutiškio pelkė bei Adutiškio-Svylos-Birvėtos šlapžemių kompleksas.
Parengta pagal Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir PILOTAS.LT informaciją.
Foto: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerija.
