XXX SIKON‘AS RENKASI ALYTŲ: Konkrečiosios utopijos eksperimentas prasideda

Architektūros studentų idėjų konkursas SIKON, kaip visada tyliai pasiekė starto liniją ir jau šį penktadienį pradės jubiliejinį konceptualių idėjų turnyrą dzūkų sostinėje. Simboliška, kad XXX SIKON‘as imsis temos, kuriai iš esmės ir buvo sukurtas.
Utopija – ideali erdvė architektūrinei minčiai, futurizmui ir filosofijai laisvai plėtotis!

ARCHITEKTŪROS KONCEPTUALISTAI STARTAVO ORVELIŠKU METU

Kaip žinia SIKON‘as buvo išrastas gūdžiais 1983-aisiais (vos ne „1984”) paskutinio traukinio Kaunas-Vilnius paskutiniame vagone, niūrią tarybinę tikrovę demonstruojant totalitarinei šlapdribai ir sadistiškai stabdžių rankenėle piktnaudžiaujančiam mašinistui.
Anot šaltinio esą trys VISI (dabar VGTU) architektūros fakulteto studentai – A.Ambrasas, G.Čaikauskas, A.Karalius – tuomet užvedė perpetum-mobilinę architektūrinių koncepcijų generavimo mašiną, kuri produktyviai sukasi iki šiol.
Konkursas SIKON per 35 gyvavimo metus praleido vos 5-eris ir gali būti laikomas ne vieno garsaus architekto starto aikštele.
SIKON‘e savo architektūrinius raumenis augino ne tik nūnai žinomi architektai – R.Palekas, K.Lupeikis, S.Danius, L.Tuleikis, G.Vieversys, S.Rinkevičius, T.Grunskis, A.Baldišiūtė, D.Puzinas, bet ir patys SIKON‘o „maminai“ – A.Ambrasas, G.Čaikauskas, A.Karalius. Čia žibėjo estai J.Peil, H.Kreis, A.Siim, R.Puusepp bei Maskvos ir Piterio žydai – A.Brodsky, A.Savin, N.Tiurin. O taip pat – aibė dabar žymių architektų, studijavusių Piterio, Rygos, Lvovo, Kijevo, Uralo ir Kaukazo universitetuose, kurių vardai išsibarstė per tris dešimtmečius…
Sovietmečiu pusiau pogrindiškai VISI triūsiantis SIKON‘as sutraukdavo net iki 100 studentiškų projektų iš visos tuometinės Sovietų Sąjungos ir netrukus tapo savotišku Rytų Europos Shinkenchiku konkursu, kuris, tiesą sakant, vertas vadinti dvasiniu sikonistų mokytoju.

Pirmojo konkurso SIKON diplomas – autorinė keraminė plytelė (diz. G.Čaikauskas), nelegaliai pagaminta vieną 1983-iųjų naktį Dvarčionių keramikos fabrike. Foto: © pilotas.LT

Pirmojo konkurso SIKON diplomas – autorinė keraminė plytelė (diz. G.Čaikauskas), nelegaliai pagaminta vieną 1983-iųjų naktį Dvarčionių keramikos fabrike. Foto: © pilotas.LT

Šį penktadienį Alytuje prasidėsiantį 30-tąjį konkursą SIKON pristato VGTU Architektūros studentų klubo aktyvistės ir SIKON‘o org.komiteto narės Magdalenos Beliavskos rašinys.

XXX SIKON TEMA: KONKREČIOJI UTOPIJA

Trisdešimtą kartą vykstantis Studentų Idėjų KONkursas – savotiškas eksperimentas su architektūros studentų mąstymo aparatais, nuo 1983 metų skatinantis kitaip pažvelgti į supančią aplinką ir išeiti iš komforto zonos dirbant prie netipiškų užduočių.
Šiemet sikonistai bus kviečiami pradėti kurti konkrečiąją, egzistuojančią realioje dabartyje, praktinę, o ne teorinę utopiją viename Alytaus miegamųjų rajonų.
Eksperimentas socialiniame lygmenyje – prielaida tikslui pasiekti. Palikdami už kadro visagalio architekto-vizijonieriaus įvaizdį, dalyviai bus kviečiami bendradarbiauti su miesto bendruomenėmis, įvairių specialybių lektoriais – įkvėpėjais.
Prieš pradedant darbą, kviečiame susipažinti su terminais, kuriuos per tris XXX SIKON dienas teks išgirsti ne kartą.

NUO UTOPIJOS IKI DISTOPIJOS

Lotynų ir graikų kalbų žodžių ou (ne) + topos (vieta) junginys (neegzistuojanti vieta) Tomo Moro (1478–1535) traktate reiškė idealią bendruomenę Utopiją. Šis žodis lig šiol vartojamas apibūdinti darniai politinei sistemai, kurioje vyrauja valstybės ir individo santykių harmonija. Šis 1516 metais parašytas veikalas paskatino kelis šimtus metų trunkančias realios utopijos paieškas.
Tačiau utopijos terminas prigijo kasdienėje terminologijoje kaip idealios, neįgyvendinamos santvarkos projekto, neįvykdomo, nerealaus sumanymo apibūdinimas.
Ypatingai jis pakito XX amžiuje. Karai, totalitarinės sistemos, Europos griūtis paskatino utopijos realizavimo bandymus arba neribotos valdžios pagrindimą netikromis utopinėmis idėjomis. Būtent todėl utopizmas sulaukė nemažai kritikos – kuo toliau, tuo labiau jis panašėjo į bandymą sulipdyti vientisą, paklusnią, besmegenę masę, individą paversti eiliniu mechanizmo sraigteliu.
Pastebėta, jog iš nevykusios utopijos pamažu gimsta distopija: visuomenės dalis siekia reprezentuoti visumą, ignoruodama jos balsą. Toji dalis nulupa kailį daugumai ir tampa vilku, persirengusiu avimi. Scenarijus ne kartą sutiktas: tiek Džordžo Orvelo romane ,,1984‘‘, tiek sovietmečiu.
Utopinės antiutopijos veidrodis – to sovietinio tipi šalių būtis, menas, architektūra: viskas pagal standartą, pagal planą, pagal grafiką.
Architektūra buvo patogiausias socializmo utopinių idėjų realizavimo būdas. Kartu su pastatų tipologija, būsto standartu buvo siekiama pakeisti ir visuomenės įpročius, savimonę. Daug dėmesio skirta urbanistikai: siekiama išvengti atsitiktinumo, nes erdvės turi užtikrinti idealios visuomenės formavimąsi, jos turi skatinti procesus, vedančius ideologijos išsipildymo link.
Urbanistinė aplinka senuosiuose miestuose byloja apie kapitalistinius laikus: Vilniaus Senamiesčio cokoliniai aukštai kažkada buvo nusėti mažų krautuvėlių, XX-tame amžiuje jas keičia pirmieji prekybos centrai. Jie akimirksniu tampa traukos centrais – šis skausmingas fenomenas buvusio sovietinio bloko šalyse pastebimas iki šiol: didžiausio Skandinavijos prekybos centro plotas mažesnis už Kauno ,,Megos‘‘.
Naujieji miestai suplanuoti tikslingai: jie dygsta aplink pramonės židinius, padalinti į rajonus, mikrorajonus su skirtingos paskirties zonomis, visi skirtingi, tačiau panašūs apgyvendinimo sąlygomis. Pokario laikais Didžiosios Statybos tapo augančios šalies identitetu, geresnės ateities simboliu.

MODERNISTAI NEDAUG NUTOLO NUO KOMUNISTŲ

Panašias idėjas propagavo ir modernizmas – Le Korbiuzjė veikalas ,,Link architektūros‘‘ skelbė, jog žemės nuosavybė – atgyvenęs terminas, erdvė turėtų tapti bendruomeninė. Tačiau modernizmo eksperimentai su socialiniais būstais, daugiabučiais buvo vienetiniai ir išskirtiniai: kiekvienas daugiabutis ar rajonas buvo išmąstyti besiremiant skirtingais principais ir tikslais, diktuoti skirtingų kontekstų ir sąlygų, tuo tarpu skirtingų tipų socmodernistinės dėžutės buvo štampuotos be didesnių inovacijų beveik nuo pat totalitarinės eros pradžios iki jos pabaigos.
Tyriausia utopijos forma išgyveno literatūroje – visada įdomu yra ieškoti idealumo ir jo pasėkmių. Žymieji Aldous‘o Huxley‘o kūriniai ,,Šaunusis naujas pasaulis‘‘ ir ,,Beždžionė ir esmė‘‘ nagrinėja skirtingas utopijas ir jų baigtis, tačiau rašytojas regi tik dvi išeitis: neribotas technologinis progresas, užgožiantis žmogiškumą, arba primato sąmonė. Nuo vienos būsenos link kitos. Lyg Škėmos romane, „up and down, up and down“.
Kur trečioji baigtis – racionalumas? Ar kalbant apie utopiją iš vis įmanoma išlaikyti racionalumą?
Šiuolaikinio žmogaus utopija – atsargesnė, realistiškesnė, mažiau utopiška, racionalesnė. Pasak filosofo Leonido Donskio, utopija – priemonė radikaliom, naujom idėjom reikšti. Išreikšti, bet nebūtinai išpildyti. Žmonija pavargo, pasimokė, dar kartais klysta, bet jau atsargiau priima sprendimus. Gal būtent tai yra utopinės, idealios visuomenės užuomazga?

KONKREČIOSIOS UTOPIJOS MITAI IR PAMATAI

,,Nuo esamo iki galimo!’’ – sakydavo prancūzų filosofas ir sociologas Henri Lefebvre’as (1905–1991), siūlydamas eksperimentuoti kuriant erdves, atviras laimei. Vadino tai konkrečiosiomis utopijomis
Henri Lefebvre‘as – kone pirmas mąstytojas Prancūzijoje, atradęs sąsajas tarp ideologijų ir erdvės. Anot jo, ideologija gali būti suprantama kaip socialinis produktas tik per erdvės prizmę – tokia erdvė specifiškai gimsta iš ideologijos ir tampa represyvi. Tuo pačiu pati ideologija be erdvės egzistuoti negali. Taigi, erdvė yra tiesiogiai kuriama dominuojančios ideologijos.
Mąstytojas nuodugniai nagrinėjo visų visuomenės sluoksnių erdvės vaidmens supratimą bei jos paskirtį. Reali situacija prancūzų filosofo teorijoje neatsiejama nuo utopijos termino. Lefevbre’as, pats save laikęs utopiečiu teigė, jog viskas, kas įmanoma, yra integrali realybės dalis. Taigi utopija, kurią jis siūlo, neneigia socialinės, erdvinės ar istorinės realybės, bet susitaiko su ja ir išnaudoja jos potencialą.
Henri Lefevbre’o konkrečiosios utopijos visuomenė negriauna, kad statytų iš naujo ir neįsikuria negyvenamoje saloje.
Ji įvertina esamas galimybes ir pritaiko jas čia ir dabar kuriamoje realybėje.

XXX SIKON’o tema – Konkrečioji utopija

XXX SIKON’o organizatorių komanda purena Alytų. Foto: SIKON

UŽDAVINIAI XXX SIKON‘O DALYVIAMS

Kol užsiregistravę į konkursą SIKON architektūros studentai pratinasi prie utopinių/distopinių filosofijų, belieka atsakyti į kelis klausimus-užduotis.
Kokie yra laimingo miesto komponentai?
Ar pastatai gali kurti savarankiškas utopijas?
Ar tam tikros architektūrinės konsteliacijos gali kurti prielaidą bendruomeniškumui vystytis?
Ar architektūra gali būti socialinių katastrofų priežastimi?
Kaip visuomenė veikia architektūrą ir kaip architektūra veikia visuomenę?
Priminsime, kad XXX SIKON’o dalyviai į Konkrečiąją utopiją renkasi birželio 29 Alytuje, kur iki liepos 1-os triūs prie sovietinių reliktų reutopizacijos moderniomis priemonėmis.

Pernai sikonistai Vilniuje nagrinėjo aktualią Upės mieste temą. Foto_SIKON

Pernai sikonistai Vilniuje nagrinėjo aktualią Upės mieste temą. Foto_SIKON