Po 24 metų pertraukos Kaune pristatoma paroda, skirta paminėti vienos ryškiausių Lietuvos meno pasaulio asmenybių, Lūžio kartos atstovo, grupės „Angis“ nario Rimvido Jankausko-Kampo 60-osioms gimimo metinėms. Vėlyvajame sovietmetyje subrendęs maištas primygtinai bruktomis oficiozinėmis meno normomis, tapytojo kūriniuose prasiveržė spalvų pliūpsniais, didžiuliais formatais, radikalaus gyvenimo būdo pasirinkimu.
Sausio 12 dieną (penktadienį) 17 val. M.Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) įvyks parodos „KAMPAS: Rimvido Jankausko (1957–1993) kūrybos retrospektyva iš Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų“ atidarymas. Parodoje eksponuojami per 100 tapybos ir grafikos kūrinių iš 5 Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų. Kūrinius skolino 23 privatūs asmenys, galerijos ir institucijos.
Kampo tapybos sprogimas sutapo su Nepriklausomybės pradžia. R.Jankauskas-Kampas rašė: Praėjo metai kai išvarvėjau faršo pavidalu iš mėsmalės (VDI žargonu) ir rankioju save po trupinėlį iš Vilniaus knaipių ir tarpuvarčių. Taip reikėjo. Reikėjo kontrargumentų, kad išliktum nors ir pusfabrikačio kotleto pavidale. Ir nežinia kiek metų dar reikės rankioti.
Kaip profesionalus dailininkas, Kampas reiškėsi labai trumpai, vos 6 metus, tad brandžių, Kaune gyvenant tapytų paveikslų skaičius santykinai nėra didelis.
Greta brandžiausiųjų, kūrybos kulminaciją žyminčių kūrinių eksponuojami Dailės instituto periodo paveikslai, atskleidžiantys menininko augimą autoritarinėje sistemoje, bei ankstyvieji S.Žuko technikume sukurti darbai, apibūdinantys menininko kelio pradžią. Parodą papildo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliui „Vilkų medžioklė“ kurti kostiumų eskizai, plakatas, dailininko užrašai.
Pristatomi dailininko laiškai artimiesiems, dienoraščio pobūdžio užrašai paneigia nusistovėjusį mitą, kad Kampas tapydavo stichiškai. Sklaidydami juos, atrandame Rimvidą kaip sistemingai dirbantį, savo formalią spalvinę ir plastinę raišką griežtai analizuojantį ir itin kritiškai save vertinantį menininką. Apmąstymai apie save patį, studijas, paveikslų kūrimo analizė kreipė link minties atskleisti kūrybą paties menininko akimis.
Rimvidas Jankauskas-Kampas gimė 1957 m. gruodžio 7 d. Klaipėdoje, ten baigė vakarinę dailės mokyklą. Būdamas 14 metų be tėvų žinios įstojo į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Tuo metu jau turėjo Bekampio pravardę. Priešdėlis „be“ vėliau natūraliai nunyko. Iš technikumo buvo išmestas, nes neatitiko sovietinės ideologijos standartų. 1980 m. grįžęs iš sovietinės armijos jį pabaigė. 1981–1987 m. studijas tęsė Valstybiniame dailės institute prof. Vincento Gečo klasėje. Baigęs institutą, rinkosi laisvo menininko poziciją, gyveno ir kūrė Kaune, tęsė „arsininkų“ tradicijas, savo Mokytojais įvardindamas senąjį Antinį, Alfonsą Vilpišauską ir… Giorgio de Chirico. 1993 spalio 7 d. mirė Klaipėdoje.
Parodos kuratorė Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė. Oraganizatorius: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Partneris: Mo Muziejus. Parodą iš dalies parėmė: Lietuvos kultūros taryba. Muziejaus rėmėjas: Advokatų kontora „Ellex Valiunas“.
Paroda veiks iki kovo 4 dienos.
Parengta pagal M.Žilinsko dailės galerijos informaciją.
Nuotrauka: G.Zinkevičiaus.
Apleista Sinagoga, R.Jankauskas-Kampas, 1993; Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė.
Vakarai Ventės rage, R. Jankauskas-Kampas, 1993; Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė.
puskampis
( 2018-01-17 )
Superinis dailininkas. Paveikslų galerijoje vyksta paroda „Geriauisas 2017 kūrinys“ , tai iš tų keliasdešimt darbų gal tik 2-3 tempia iki Kampo, visi kiti tokie be ugnies.
Užpelkiui
( 2018-01-09 )
Ar su architektūra kitaip? Mano nuomone, žymiai prastesni, bet landesni užpildo visokių -ūstų (kartais net ir profesionalios žiniasklaidos) kt. puslapius savo antikontekstualia ,neretai second hand produkcija, apskelbiami „garsiausiais“, „originaliausiais,“ įdomiausiais“ (nors tokių sprendimų,manau, pilna internete), o išties kontekstualūs darbai neretai tampa bepastebėti.
Užpelkis
( 2018-01-09 )
Mano nuomone, Kampas liko nepralenktas per pastaruosius 25 metus. Pamenu jį Kaune 1989-1993 m. Dažnai ateidavo į tuomet populiarią Menininkų namų kavinę. Dažnai būdavo išgėręs, bet dažniau vaidindavo išgėrusį. Visur jo buvo pilną. Gaila, bet jo paveikslų nėra Nacionalinės galerijos nuolatinėje ekspozicijoje Konstitucijos pr. Teko girdėti, kad dėl R. Budrio asmeninės pozicijos Kampo atžvilgiu. Žymiai prastesni, bet landesni kabo, o jo nėra. Bet taip visada Lietuvoje buvo ir bus. Tokia didelė paroda buvo tik 1994 m. Donelaičio g., minint pirmąsias mirties metines. Po to buvo dar 2003 m. Rotušės a. karu su a. a. M. Šalkausku, bet tik keliolika paveikslų. Bus įdomu pamatyti. Tokie dailininkai neturi būti pamiršti.