Architektūroje nieko nėra amžino, išskyrus erdvės atmosferą ir vietos dvasią. Smetoninis Žaliakalnio medinukas Minties rate Nr.37 seniai žvelgia į Kauną su paskutine viltimi. Nes buldozerinės treniruotės kieme vis labiau kvepia artėjančiu antspaudu. Todėl šiandieną lygiai 13:00, medinio grynuolio papėdėje įvyko portatytvinis flešmobas fotogynybine dingstimi. Kad medinukas žinotų: jis nėra mūsų, bet mums būtinai reikalingas ir svarbus.
Medinį Kauno paveldą atkakliai tyrinėjusi a.a. prof. Nijolė Lukšionytė yra pavadinusi Minties rato 37-tąjį „labai savitu autentišku“ medinio dvibučio egzemplioriumi. Anot prof.N.Lukšionytės, sklypas Tarpukariu ėjo iš rankų į rankas, kol 1938-aisiais namų valdą įsigijo Pranas ir Ona Miškiniai. Miškiniai gyveno 5 kambarių bute pirmajame aukšte, o 3 kambarių butą antrajame aukšte nuomojo dr. Kviklys.
Namas, anot portalo Archimedė, rąstinis, šildomas krosnimis, turėjo miesto vandentiekį. Kieme buvo medinis sandėliukas. Asimetriško fasado centrą akcentuoja originalus triaukštis penkiasienis rizalitas. Pastatas laikomas autentišku ir stovi kultūros paveldo objekto teritorijoje.
Po karo namas buvo sovietų nacionalizuotas. Vėliau jį atgavo paveldėtoja Rasa Miškinytė, tačiau namų valdą pardavė. Šią žiemą vertingą medinį paveldo objektą įsigijęs jaunas Kauno verslininkas (asmuo redakcijai žinomas) užsakė projektą darbščiam Šančių architektui. Nors projekto turinys kol kas nėra žinomas, tačiau visą pavasarį sklype aktyviai manevravo vikšrinė technika, kuri, panašu, turėjo daugiau ketinimų nei realizavo.
Kaip maloniai susirinkusiems į fotogynybinę akciją Kauno inteligentijos likučiams paaiškino rožinė ponia iš gretimo namo – „fotografuotis čia ne vieta“. Paremti ponios rožinio kūno kalbą iš to paties namo atvykęs malonus ponas, irgi prisijungė prie fotografavimosi medinės architektūros fone kritikos. Tikėtina, kad žinomas Kauno finansininkas, kurį galimai atstovavo du jo name triūsę ūkiniai partneriai, nėra visai nuošalyje nuo medinio grynuolio projekto, kurio turinio kol kas mes nežinome.
Nepaisant intensyvių buldozerių ir ekskavatorių treniruočių Minties rate Nr.37 ir Šančių architekto projekto, kurio turinio mes kol kas nežinome, ir nepaisant netgi to, kad du svarbiausi Kauno paveldo sargybiniai neišgirdo kvietimo prisijungti prie taikios fotogeniškos iniciatyvos – vilties yra. Nes žmonės, kurie šiandieną atėjo solidarizuotis su medine architektūra, kadangi ji jiems yra sava ir svarbi – yra gražūs: daktaras, istorikė, restauratorius, kolekcininkas, muzikantas, advokatas, architektūrologas, būrelis architektų ir, svarbiausia, jie…neatsitiktiniai Žaliakalnio praeiviai.
Galia
( 2016-06-05 )
O kaip Lapėno namo Kaune ,jei neklystu,gerai išsilaikę autentiški langai? Užuot rekonstravus ir įdėjus stiklo paketą (taip padaryta berods Juodkrantės Liudvigo Rėzos gimanzijos pastate),pakeisti šiuolaikinių profilių langais?
Užpelkis
( 2016-06-05 )
Žinoma, renovuoti tokį pastatą brangiai kainuotu. O pritaikyti šiuolaikiniam komfortui – dar brangiau. Praktiškai pigiau atsieitu nugriauti iki pamatų, padaryti rūsį ir pastatyti iš naujos medienos. Tie kas perka sklypus tokioje vietoje pinigų tikrai turi, bet išprūsimo ir savo šalies bei miesto istorijos suvokimo praktiškai niekada neturi. Išprūsusiam žmogui gyventi istorinę ir architektūrinę vertę turinčiame name būtu ir miela, ir prestižas, o neišprūsusiam vertinga viskas, kas blizga, yra nauja ir užima daug kvadratinių metrų. Neišprūsęs žmogus paprasčiausiai neskiria brangakmenio nuo ledo gabalo.
liudnumai
( 2016-06-03 )
tikrai nugriaus… šalia šio grožio savininkas įsikūręs įstabaus tūrio ir formos objekte(arnekanco darbas???0) katras darniai susiliejes su jo menkais smegenu vingiais….ir vėl su nerimu lauksime naujų statybų bijodami išvysti naują grąžų objektą …naujieji ateita…o pažiūrėti skauda….
mnmn
( 2016-06-03 )
gaila, taciau tik sitaip, kovojant del kiekvieno namo imanoma atlaikyti fronta pries mankurtu puolima