Lietuvos nacionalinis muziejus tęsia ketvirtadienio kultūros istorijos vakarų ciklą. Šiandien rengiama menotyrininkės Jūratės Markevičienės paskaita apie Radviloms kadaise priklausiusio Vilniaus rajono – Žvėryno – istorinę raidą. Į sostinės sudėtį patekęs Žvėrynas savo architektūra buvo panašus į Europoje madingus medinius kurortus, tačiau jau siejosi su ankstyvuoju modernizmu.
Vasario 11 dieną (ketvirtadienį) 17 val. muziejaus salėje (Arsenalo g. 3, Vilnius) įvyks menotyrininkės Jūratės Markevičienės paskaita „Žvėrynas: istorinio kraštovaizdžio raida“. Renginyje bus kalbama apie urbanistinę Žvėryno raidą – nuo XX amžiau pradžios iki Antrojo pasaulinio karo.
Vilniaus kalvos it didžiuliai delnai gobia upių slėnyje prigludusį miestą. Žvėrynas, Neries lanksto pusiasalis, nugrimzdęs jų žalumon. Čia pat ošia Vingio parko ir Karoliniškių raguvyno pušys, driekiasi unikalusis Šeškinės ozas. Po kuplių medžių laja parimę senieji Žvėryno namai, o gatvelių galuose tarsi paveikslai – žalieji Vilniaus miškai ir kalvos. Ilgus amžius Žvėrynas priklausė Radviloms. Juos mena tvenkinių, malūno, alėjų likučiai. Į šiaurės rytus būta Ivano Saltono dvaro, todėl ši vietovė vadinta Saltoniškėmis. Kai kurios jų gatvės atitinka senuosius Vilniaus vieškelius, o kraštovaizdis kur ne kur dar dvelkia senove.
XX amžiaus pradžioje Žvėrynas tapo Vilniaus miesto dalimi. Jis kurtas kaip „miško gyvenvietė“ – poilsio gamtos prieglobstyje vieta su slėpiningais senovinio pušyno takais ir madingas kurortas su vasarnamiais, maudyklėmis. To meto reklamos viliojo vilniečius į Žvėryną „miestiškojo ir kaimiškojo komforto“ malonumais. Į nuo XIX a. pabaigos Europoje madingus medinius kurortus panašus rajonas visgi urbanistiškai jau siejosi su ankstyvuoju modernizmu.
Parengta pagal Lietuvos nacionalinio muziejaus informaciją.
