Krikščioniškoji tradicija praktiškai iki XIX amžiaus neigė augalijos sodinimą kapinėse kaip pagonišką paprotį. Kai pagaliau kapinėms buvo adaptuotas sodo formatas, Bažnyčios protokolas labai konkrečiai apibrėžė kokie medžiai gali būti kapinėse sodinami.
Tuo tarpu, Gintaras Beresnevičius pabrėžė, kad dar XVIII amžiuje Mažojoje Lietuvoje ant moterų kapų buvo statomi paminklai iš epušės, o vyrams – iš ąžuolo. Matyt, tokiu būdu siekta vienu ar kitu būdu kompensuoti Bažnyčios draudimą laidoti giraitėse bei sodinti palei kapus medžius. Dar kartą grįžkime prie lietuviškų ir Vakarų Europos kapinių skirtumų.
Kai augmenija Vakarų Europos kapinėse buvo pagaliau “išteisinta”, panašu, kad lietuviai be didelio susirūpinimo jau buvo apželdinę savo kapus. O tiksliau – be jokių projektų, be jokių architektų prisilietimo puoselėjo miškingas kapines, kuriuose augo tradiciniai lietuviui, vietinių rūšių medžiai nenumatyti katalikiškai simboliškų ir prasmingų augalų sąrašuose.
Pavyzdžiui, lietuviškose kapinėse įprasta matyti klevus, liepas ir kitus lapuočius medžius, tuo tarpu Vakarų Europos kapinėse lapuočiai nebuvo toleruojami. Čia, dažniausiai dėl kūginės lajos formos, sodinti kiparisai ir kiti visžaliai medžiai. Tačiau Lietuvos kapinėse nei eglės, nei pušys nedominuoja, o vienintelis medis iš pažiūros atitinkantis Bažnyčios nurodymams – tuja. Beje, Rasų kapinėse tujų (lot. thuja koraiensis) yra apie 30% visų medžių. Tuo tarpu senosiose Vilniaus Bernardinų kapinėse jų gerokai mažiau – tik apie 3%.
IN PARADISUM
Kodėl šis medžių klausimas toks aktualus ir įdomus? Pirmiausia dėl to, kad kapinės yra sodų vystymosi istorijos dalis. Juk nuo tada kai XVI amžiuje pagaliau išnaršius visas jūras ir vandenynus nebuvo surastas žemiškasis rojus (kaip žinia, pagal Pradžios knygą būtent rojuje gyveno žmonijos tėvai Adomas ir Ieva), sodai tapo savotiška rojaus alegorija, medžiaginiu modeliu.
Bene visi Viduramžių mappa mundi žemiškąjį rojų drąsiai žymėjo rytinėje Pasaulio dalyje. Tačiau prarasto ir nesurasto rojaus troškulys nebuvo patenkintas, ir sodų kūrėjai ėmėsi jį įsivaizdinti ir projektuoti. Sekdami graikų Eliziejaus laukų ir romėnų Arkadijos aprašymais, Virgilijaus poezijos vaizdiniais bei Dangiškosios Jeruzalės įvaizdžiais, sodų ir parkų projektuose užgimė erdvės, kuriose lankytojai galėjo pasijausti kaip rojuje.
Tačiau katalikų ir protestantų suvokimas, koks tas rojus, žinoma, šiek tiek skyrėsi. Skirtingos ir pačios sodų/parkų koncepcijos, kurios akivaizdžiai matomos kapinėse. Krikščionybės lopšy, vėliau tapusiame katalikybės centru, tiek sodai, tiek kapinės įkūnijo Dangiškosios Jeruzalės įvaizdį – miesto su aiškia geometrine hierarchizuota urbanistine struktūra, aptverto aukštais mūrais, grįsto akmenimis.
Visiškai kitoks protestantiškojo rojaus įvaizdis kapinėse – tai atviras edeniškas kraštovaizdis, kuriame žmogus gyvena santarvėj su gamta.
MAN PRIE ŠONO LINGUOS ČIA SŪNAI MILŽINAI
Kokią vietą šioje rojaus ir kapinių geografijoje užima Lietuva?
Čia identiteto klausimas turi daug atsakymų. Bet sustokime prie vieno – esam paskutiniai Europos pagonys.600krikščionybės metų nenutrynė pagoniškų tikėjimų patinos. Pagoniškojo pomirtinio gyvenimo intuicija stropiai užmaskuota kapinių teritorijoj išgyveno, išliko bene geriausiai.
Ir taip Lietuva – tarp Šiaurės ir Pietų, tarp Dieviškosios Jeruzalės ir Eliziejaus laukų – Europos istorijos kataklizmų triukšme, niekieno nepastebėta, o ir specialiai nesistengianti – išsaugojo mišką kaip pomirtinio gyvenimo erdvę…
Paradoksalu, tačiau šito nežinodama – į XIX amžiaus modernių kapinių koncepcijų sprintą Lietuva atbėgo… pirma.
Lietuviškos kapinės – ypač tos, įkurtos XIX amžiuje – neįsipaišo į kanoniškų katalikiškų kapinių apibrėžimą. Neatliepia nei į protestantiškų, anei į slaviškų kaimynų kapinių formatą.
Lietuviškos kapinės – organiško plano, nehierarchizuotos struktūros. Jose religiniai simboliai įpinti, o ne “įkalti”.
Būtent todėl šiandien lietuviškas kapines galime drąsiai vadinti paskutiniąja rezistencijos svetimai kultūrinei įtakai vieta. Paskutiniąja mūsų kultūrine tvirtove…
