Neseniai atšventėm Lietuvos valstybingumo 25-metį – esame nepriklausomi politiškai ir ekonomiškai. Nors ir ne vienodu greičiu, tačiau valstybė augo ir modernėjo. Atsirado gerokai labiau pažengusių kraštų atributų kaip prekybos centrai ar lietuviško masto dangoraižiai. Tačiau toli gražu ne visose srityse modernėjome vienodai.
Žmonių gerbūvo kūrime vis dar mėgaujamės planine ekonomika, kur ketinimų įgyvendinimui remiamės lėšų ir paramos stygium, nei ekonomine logika. Sostinės stadionų istorija tapo puikia iliustracija kaip plėtotojų trūkumą su kaupu kompensuoja politikų ir valdininkų užsidegimas įsisavinti ir realizuoti.
KAI PAGRINDINIS INVESTICINIS MOTYVAS YRA KADENCIJA
Europoje nemažai pavyzdžių, kur ilgesnį laiką valdant socialistams kiekviename miesto kvartale atsiranda po valstybinį baseiną, darželį, mokyklą. Tačiau kaip taistyklė, tai kelis kartus turtingesnės valstybės, kuriose merams nereikia aiškinti, kad miestai gyvena iš regioninės traukos, o ne iš pramonės arba darbo jėgos išnaudojimo. Tačiau ten viskas yra logiška ir ganėtinai nuobodu. Nekilnojamo turto plėtros neriboja pinigai, o didžiausia problema statant dangoraižius yra lifto lyno svoris. Vienas didelis skirtumas yra tai, kad ten investicijos yra daromos remiantis pajamų ir apyvartų prognoze. Na, gal išskyrus turtingų Kinijos šeimų ir Emyratų šeichų atveju.
Mūsuose gi, investicinių projektų didžiausia motyvacija yra jų atsiradimas kadencijos laikotarpiu. Ir tai nepasikeitė nuo tų laikų, kai nesibaigianti merų rotacija Kaune prieš penkiolika metų tapo priežastimi atbaidyti visų laikų didžiausią investuotoją Lietuvoje, Pfeifer šeimą.
PROGINIAI RENGINIAI AR RENGINIŲ TINKLELIS
Dauguma šiuo metu planuojamų objektų labiau panašūs savo politiniais atspalviais nei ekonominiais arba funkciniais. Jeigu tai išeitis iš Lietuvos jau pasitraukus visiems strateginiams užsienio NT investuotojams, tebūnie. Visi džiaugsimės. Tačiau nuoširdžiai visuomenės prašau užmesti akį ar ten viskas teisinga. Juolab, kad Kauno stadiono dvigubo išplėtimo atveju greta €17 mln. europinių pinigų jau kalbama apie €7 mln. iš mokesčių mokėtojų kišenės. Aišku, likusi suma greičiausiai bus iš panašaus šaltinio, nes jokių indikacijų apie komercinę objekto logiką kol kas neaptikau.
Tarptautinėje nekilnojamo turto plėtros praktikoje vyrauja gerokai kitokia projektų struktūra. Pirmiausia, įvertinamas poreikis arba rinka, sukuriama vizija ir koncepcija, užsitikrinamos nuomos sutartys ir ieškomas investuotojas.
Itin svarbu yra žinoti stadiono užpildymo galimybes, renginių skaičių ir apimtis.
INVESTICINĖ GRĄŽA PROJEKTUOJAMA, O NE SPĖLIOJAMA
Jeigu pinigingas žmogus vaikšto su grynaisiais – nėra gerai, nes tuo metu pinigai nedirba. Todėl tikrieji investuotojai yra plėtotojai. Būtent jų misija yra sugeneruoti investuotojams jų laukiamą grąža prie priimtinos rizikos.
Pasaulis kenčia nuo institucinių investicinių pinigų pertekliaus, nes dėl konjunktūros tapo sudėtinga užtikrinti grąžą. Tikruosius investuotojus lengva atpažinti iš protingų klausimų ir atsargumo. Jie nekimba ant laikinų mokestinių lengvatų ir pan. Stadionų atveju, jie mėgsta gilias sporto tradicijas, mylimus futbolo klubus ir ištikimų fanų armiją. Deja, Kaunas tuo negali pasigirti…
Architektūriniai konkursai, o dar labiau vietinių architektų patarimai juos mažai domina, nes ne kiekvienam mokančiam dirbti AutoCAD’u galima patikėti užprogramuoti kelių dešimčių milijonų eurų investicijos ateitį.
BŪTI DIDŽIAUSIU NELYGU BŪTI GERIAUSIU
Prieš krizę įsivyravusi nuomonė, kad dydis ir pompastiškumas yra sėkmės receptas pasikoregavus vartojimui gerokai nuskausmino ambicingiausius. Išmokę pamoką statyti tai ko reikia ir ne daugiau, daugelis dabar labai atsargiai žiūri į didelius skaičius. Išskyrus statybinės bendrovės, kurioms nerimą kelia tik rangos sutarties dalis apie garantijas. Būti didžiausiu nelygu būti geriausiu.
Kas yra geriausias gali pasakyti tik naudotojai. Bet kai pasisakymuose figūruoja tik valdininkai, tačiau tyli klubų vadovai ir sportu suinteresuotų komercinių struktūrų atstovai, aišku, kad savivaldybės interjeruose ir užgimė “olimpinis” sporto komplekso sapnas.
Nors šiuo metu futbolo federacijos autoritetas yra gerokai smuktelėjęs, pono Kvedaro ir trenerių nuomonė stadiono išplėtimo klausimu, mano galva, yra vertingesnė nei politikų.
Šiandien gražiai skambantys architekto J.Audėjaičio (Kauno mero V.Matijošaičio patarėjas; redakcijos pastaba) planai inkorporuoti kuo daug funkcijų į būsimą stadiono kompleksą puikiai dera su autoriaus darbo sritimi – dailės akademijos profesorius. Kiekvieną segmentą atskirai ir jų santykį bei konfliktus tokio masto projekte reikia, visgi, išmanyti giliau. Atkreipsiu dėmesį, kad save tausojantys stadionai koncertų neįsileidžia. Na, nebent Metallica arba Madonna.
RINKA GERBIA SKAIČIUS, O NE VIZUALIZACIJAS
Beje, investuotojai labai nemėgsta, kai verslo planas užgriozdinamas atsitiktiniais renginiais, kuriems reikia ne tik papildomų sunkiai numatomų investicijų, bet ir rezervinių automobilių parkavimo pajėgumų. Viskas tvarkoj, jeigu funkcijos viena kitą papildo, bet ne priešingai. Dar geriau yra turėti specializuotas fanų parduotuves (pavyzdžiui FK Kauno “Spyris”…) ar tikros gyvybės įnešančius objektus. Beje, už numatomo įrengti Sporto muziejaus patalpas tikrai reiktų susimokėti pačiam olimpiniam komitetui.
Taigi, ar €40 mln tokiam projektui yra daug ar mažai spręsti neskubėsiu, tačiau net jei jis nieko privačiam investuotojui nekainuotų, pajamos turi viršyti išlaikymo sąnaudas. Tai nėra paprasta, kai prieš statybas vietoje rimto ilgalaikio renginių tinklelio stadione minimi vos…trys renginiai.
Kas projektą bevaldytų, rinka ateityje sureguliuos skaičius pagal save. Ir tie skaičiai gali būti rūstūs.
Galiausiai jei į visus kilusius klausimus nemirksėdamas atsakytų patyręs projekto vadovas, darbo galėtų imtis ir architektai (o ne atvirkščiai). Stadionas nėra sunkiausia užduotis suprojektuoti, tačiau jo fasadas bus vizitinė kortelė, skleidžianti žinutę kokią intrigą objektas slepia viduje. Ir patikėkit, niekas apart oro balionų turistų daugiau nebematys statinio kaip mero komandos vizualizacijose – iš paukščio skrydžio.
Užpelkis
( 2015-10-27 )
Aš niekada neskirstau Lietuvos gabalais, o žmonių – į „erlitą“ ir „glavlitą“. Pats esu gimęs Vilniuje, Užupyje, bet neteikiu tam jokios ne tik angamtinės, bet ir buitinės reikšmės. Koks skirtumas kur mes gimėme ir kada mirsime, ir kaip bus po to – ar dar kokį milijoną metų skriesime aplink Saulę medinėje lakuotoje dėžutėje, ar su žavesiu išlėksime per G.Natkevičiaus projektuoto Kėdainių krematoriumo kaminą ? Dėl stadiono vietos viskas paprasta – futbolas žaidžiamas žmonėms, o ne biurokratinei statistikai, todėl jo vieta turi būti patogi būtent jiems, sirgaliams. Kaip žmogui nuvykti į Vilnių iš Klaipėdos, Mažeikių, Šiaulių kada rungtynės prasideda 21.45 val. ? Reikia palikti darbą, o kaip ir kada grįžti ? Realiai tam paaukojamos dvi darbo dienos. Aš kalbu kaip liudininkas, o ne kaip bukas biurokratas. Kitas aspektas, kad Kauno stadionas yra miesto centre, netoli viešbučių, kavinių, jį paprasta pasiekti pėsčiomis Parodos kalno šaligatviu ar Vytauto parko laiptais. Tai labai vertinama Europoje, sirgaliai labai mėgsta į rungtynes eiti pėsčiomis, dainuodami, su vėliavomis. Juk futbolas yra fenomenas, o ne kažkokia abstrakcija. Todėl Kauno stadionas yra ideali vieta Lietuvos futbolo rinktinės tarptautinėms rungtinėms.
Gečas
( 2015-10-27 )
Nesupratau, ponas Užpelki, kodėl jums šiame kontekste užkliuvo Vilniaus stadionas prie Akropolio? Kas negerai? Kad ne Kaune. Jei ne finansinės problemos ir statybų aferistai, jis jau seniai stovėtų ir džiugintų savo akropoliškais prožektoriais viso Vilniaus panoramą.
Užpelkis
( 2015-10-27 )
Straipsnyje labai daug netikslumų. 40 mln. eurų yra ne stadiono, o viso Žaliakalnio komplekso sutvarkymo suma. Dėl to, kad stadione negalima rengti koncertų irgi atrodo nerimta. Tokio lygio stadione bus galima rengti ką tik nori – nors ir „Grok, Jurgeli“. Net „San Siro“ ar Romos olimpiniame vyksta koncertai (pats turiu pora DVD su Eros Ramazzoti ir Biagio Antonazzi). Bet argi to reikia ? Koncertams yra kitos erdvės. Stadioną reikia turėti futbolo rinktinės ir lengvaatlečių rungtynių reikmėms. Ir nereikia kalbėti apie atsiperkamumą – šiuolaikinis stadionas tiesiog būtinas.
Užpelkis
( 2015-10-27 )
Aš esu neprastas futbolo žinovas, kuris pirmas tikras futbolo rungtynes stebėjo 1973 m. rugpjūčio 11 d. Kėdainių miesto stadione, kai „Tiesos“ taurės finale žaidė „Nevėžis“ su Vilniaus „Pažanga“ ir laimėjo 1:0 (įvartį į vartus, kurie arčiau kelio, pelnė Daukša (bet ne Mikalojus)) ir nuo 1992 m., kada Lietuva vėl pradėjo žaisti futbolą tarptautinėje arenoje, esu praleidęs tik dvi rinktinės rungtynes namuose. Galiu pasakyti, kad stadionas yra statomas ne trumpesniam kaip 50 m. laikotarpiui ir Lietuvoje jis reikalingas 15-20 tūkst. vietų. Ir nereikia čia klausti jokios Kvedaro nuomonės, kaip siūlo straipsnio autorius, nes tai ne tas žmogus, kuris gali kalbėti su miesto ar valstybės vadovais futbolo vystymo klausimais. Tai būtu juokinga. LFF vykdomojo komiteto nariai absoliučia dauguma yra Vilijampolės tarbaklyniai, toliau juodo merso, rusiškos pirtelės ir šašlykų kibiro nieko pasaulyje nematantys ir nesuprantantys. Jiems į stadiono dydį, vietą ar jo formą nusispjauti. Jiems svarbu ir toliau išlikti LFF vadovybėje ir dalintis iš FIFA/UEFA gaunamus pinigus. Galiu pasakyti, kad žinant situaciją Vilniaus savivaldybėje galima drąsiai pasakyti, kad ką Kauno valdžia su gerb. V. Matijošaičiu priešakyje pastatys, tą Lietuva šioje srityje ir turės. Visą kitą yra tik statybų sektoriaus vertelgų samprotavimai siekiant pasipelnyti. Ar galima būtu lyginti vietos atžvilgiu stadioną prie Vilniaus Akropolio su stadionu šalia Ąžuolyno ? Tai nelyginami dalykai. Stadioną reikia žūtbūt rekonstruoti ir tykiu, kad tai bus padaryta. Ir labai gerai, kad mažai kalbama, o daugiau dirbama.
mnmn
( 2015-10-27 )
tipiskas provincijos sindromas. kodel Kaunas didziuojasi savo arena, nes ji didziausia. didesne negu Vilniaus. ir stadionas turi buti didziausias. del ramaus kaunieciu miego.
Gečas
( 2015-10-27 )
Ponas Užpelki, sutinku su jumis, kad reikia stadionų. Jie turi būti funkcionalūs, patogūs ir neapleisti. Ir dar jie turi būti optimalaus dydžio savo miestui. Kokio dydžio stadiono reikia Kaunui – 10? 20? 30? 50 tūkstančių? Pasakykit, ponas Užpelki. Nekalbėkim apie pinigus.
Užpelkis
( 2015-10-27 )
Kas padarė mūsų žmones tokiais nihilistais ? Pagal autorių – stadiono nereikia, nes nebus grąžos, nebus renginių, nebus kam žaisti. Aš kategoriškai su tuo nesutinku. Visos pasaulio ir Europos šalys stadionus turi, nors juose daug kur per metus vyksta vos kelios rungtynės – pvz. Islandija, Estija, Moldova, Latvija ir t. t. Tose šalyse, kaip ir Lietuvoje, klubinis futbolas yra mėgėjiško lygio ir žiūrovų nesutraukia. Rinktinė per metus namuose žaidžia 3-4 kartus. Bet stadionai visose šalyse yra, nes tai šiandien yra privalomas dalykas. Neturėti stadiono valstybei yra tas pats, kas žmogui neturėti šventinės staltiesė namuose. Svečias atėjo, o jus sūrį ir duoną papjaustėt ant laikraščio ir pateikėt svečiui. Būtent tokia situacija ir yra šiandien Lietuvoje. O jei mes pastatyto stadiono nesugebėsim išlaikyti, tai kam mes tada aplamai savo valstybę turime ? Kam tada Čiurlionio galerija, Dramos ir muzikiniai teatrai, Vilniaus Katedra ? Juk jie pelno neneša. Gal žmogui tolimesniam nuo futbolo dabartinę pasaulio situaciją ir sunku suprasti, bet ji yra būtent tokia – europiečiai nesuvokia, kaip jie gali būti priimami tokiam stadione, koks yra Liepkalnio g. Vilniuje. Tai yra baisi gėda. Todėl stadioną reikia statyti ir kuo greičiau. Kauno stadionas iš esmės yra geriausias variantas iš visų galimų stadionų – jis yra Lietuvos viduryje, kas patogu sirgaliams, ir jis yra charizmatiškoje Kauno vietoje, miesto centre ir istorinėje pirmojo tikro Lietuvos stadiono vietoje. Nesuprantu kaip galima priešintis tokiems dalykams ir dar skaičiuoti kažkokius pinigus – juk čia pirmo būtinumo objektas. Svarbiausia neįsivelti į bevaisias diskusijas ir neleisti dalyvauti procese žmonėms, kurie gyvenime nėra vinies į sieną įkalę, nors ir turi „mokslinius“ laipsnius, yra „nacionalinės socialinės premijos“ laureatai, yra „žinomi“ architektai ir pnš. Reikia statyti, o ne kalbėti, kad 2017 m. rudenį Škotijos ir Anglijos rinktines priimtumėme prie baltos staltiesės, o ne ant patiesto laikraščio su svogūniukais…