Netekome žymios XIX ir XX amžių architektūros tyrinėtojos, Nacionalinės premijos laureatės, profesorės Nijolės Lukšionytės. Šviesaus ir geranoriško žmogaus, karštai mylėjusio gimtinę, Kauną ir architektūrą bei šią meilę sugebėjusio įskiepyti savo studentams, ja uždegti kolegas. Profesorę visą laiką atsiminsime kaip darbui bei pašaukimui giliai atsidavusią ir tvirtą, tačiau sykiu šiltą bei plačių pažiūrų asmenybę, kurios nurūkusi gyvenimo gija atvėrė neužpildomą spragą ne vien šeimoje, bet ir Lietuvos architektūrologijoje.
NIJOLĖ LUKŠIONYTĖ (1954-2014) buvo vienas nuosekliausių, išmintingiausių ir tvirčiausių žmonių architektūros teorijos ir istorijos erdvėje. Savo profesinėje veikloje ji visada turėjo argumentuotą aiškią nuomonę ir griežtus principus, kurių ištikimai laikėsi, tačiau visada sugebėdavo išlikti žmogiškai jautri ir taktiška. Gal todėl ją gerbė tiek menotyrininkai, tiek architektūros praktikai, tiek ir studentai.
Nijolė Lukšionytė spėjo nuveikti milžiniškus darbus – parašė Lietuvos architektūros istorijai ir teorijai reikšmingų veikalų, išugdė didelį būrį architektūros bei kitų meno sričių specialistų. Nuo 1996 metų Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete ir Menų institute dėsčiusi profesorė niekada nestokojo studentų dėmesio, o daugelis gabiausių jaunosios kartos architektūros istorikų, paveldosaugos specialistų, architektūrologų ją noriai rinkosi savo mokslinių darbų vadove. Profesorės įžvalgumu bei erudicija pasitikėjo ne vien istorinės, bet ir šiuolaikinės architektūros tyrinėtojai ir net kitų meno šakų tyrėjai. Gal todėl Nijolė Lukšionytė kone iki pat paskutinės dienos buvo pačiame mokslinės bei pedagoginės veiklos sūkuryje. Daugelis kolegų net dorai nežinojo apie tikrąją jos sveikatos būklę, progresuojančią ligą… Tačiau ją pažinojusiems, ko gero, sunku būtų įsivaizduoti, jog galėtų būti kaip nors kitaip.
Žemaitijoje gimusi ir augusi, o vėliau menotyrininko Jono Umbraso mokslinei veiklai įkvėpta Nijolė Lukšionytė pasižymėjo ypatingu darbštumu bei profesinės veiklos krypčių įvairove. Ji dėstė universitete, rašė publicistiką, atliko mokslinius tyrimus, ekspertavo… Vis dėlto Lietuvoje bei už jos ribų profesorė labiausia žinoma dėl savo nuoseklių bei itin kruopščių XIX a. ir XX a. pradžios Lietuvos architektūros tyrinėjimų. Valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) studijavusi meno istoriją ir teoriją, ji jau diplominiam darbui pasirinko temą iš Vilniaus moderno. XIX a. ir XX a. pradžios Vilniaus ir Kauno pastatai ją giliai domino ir toliau. Tai byloja 1984 m. Maskvoje apginta disertacija apie 1830-1920 metų Lietuvos architektūros stilistinę raidą bei itin reikšmingi veikalai – „Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje“ (2000 m.), „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843-1915)“ (2001 m.), Lietuvos architektūros istorija III T. Nuo XIX a. II dešimtmečio iki 1918 m. (su bendraautoriais A.Jankevičiene, V.Levandausku, M.Rupeikiene; 2000 m.). Šie leidiniai užpildė iki tol žiojėjusią pastarojo laikotarpio Lietuvos architektūros istorijos tyrinėjimų spragą. Pastarasis istorinis laikotarpis buvo jos tyrimų objektas Statybos ir architektūros institute, kur profesorė darbavosi iki 2001 metų.
2006 metais Nijolė Tolvaišienė už kūrybišką istorinio atminimo žadinimą ir Lietuvos paveldo aktualizavimą savo monografijose buvo apdovanota garbinga Nacionaline kultūros ir meno premija. „Ignoruojanti kultūros paveldą visuomenė save pasmerkia dvasinei negaliai‘“, – per architektūros laikraštį „Statybų pilotas“ kreipdamasi į architektūros bendruomenę tuomet pažymėjo profesorė.
Pastarųjų metų Nijolės Lukšionytės profesinė veikla bene labiausia siejosi su Kauno medine architektūra – jos jautriai vadintais medinukais. Ryškiausius tarpukario „medinukų“ pavyzdžius profesorė aprašė ir netrukus išeisiančiame „Kauno naujosios architektūros gide“. Kartu su jaunesniais kolegomis bei bendraminčiais ji taip pat inicijavo ir sėkmingai vykdė projektą, kurio esmė – rinkti, sisteminti ir viešinti nykstančio Kauno medinės architektūros paveldo medžiagą, sukurti duomenų bazę. Tam specialiai paleista interneto svetainė archimedė.lt bei kiti reikšmingi autorės darbai neleis pamiršti šios šviesios asmenybės bei neįkainojamo jos indėlio į mūsų šalies architektūrologiją.
Prof. Nijolė Lukšionytė ilsisi Petrašiūnų kapinėse, Kaune.
Prof. dr. (hp) NIJOLĖ LUKŠIONYTĖ
Gimė 1954 m. balandžio 30 dieną Ežaičių k., Klaipėdos raj.
Išsilavinimas
1977 m. baigtas Valstybinis Dailės institutas (dabar – Vilniaus Dailės akademija), meno istorijos ir teorijos specialybė;
1984 m. Maskvoje, Sąjunginiame menotyros mokslo tyrimų institute apginta menotyros kandidato disertacija „Lietuvos architektūros stilistinė raida 1820-1920 m.“ (specialybė – architektūros teorija ir istorija);
1993 m. nostrifikuotas daktarės (humanitariniai mokslai) mokslo laipsnis;
2003 m. suteiktas docento pedagoginis vardas;
2005 m. atlikta habilitacijos procedūra Vytauto Didžiojo universitete
Mokslinė ir profesinė veikla
1979–1981 m. Architektūros ir statybos instituto aspirantė;
1977–1983 m. Architektūros ir statybos instituto jaunesnioji mokslinė bendradarbė;
1984–2001 m. Architektūros ir statybos instituto, Architektūros istorijos sektoriaus vyresnioji mokslinė bendradarbė;
1996–1997 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto vyr. asistentė;
1999–2003 m. einanti docentės pareigas Vytauto Didžiojo universiteto Menų institute (iki 2002 m. – Menų fakultetas);
1998–2006 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja;
2003–2005 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menų instituto docentė;
Nuo 2006 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menų instituto profesorė, vyriausia mokslo darbuotoja
Dalyvavimas organizacijose
Nuo 1995 m. Lietuvos Dailės istorikų draugijos narė;
Nuo 1990 m. Lietuvos Dailininkų sąjungos narė;
Nuo 1990 m. Kultūros paveldo departamento architektūros, istorinės-meninės raidos ekspertė;
Nuo 1993 m. ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto narė;
Nuo 2002 m. Kauno Arkivyskupijos bažnytinio meno komisijos narė;
Nuo 2003 m. Lietuvos Valstybinio mokslo ir studijų fondo ekspertė;
Nuo 2005 m. Lietuvos mokslo tarybos ekspertė;
Nuo 2005 m. Kauno miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narė, nuo 2010 m. – šios tarybos pirmininkė.
Svarbiausi veikalai (monografijos)
1. Antanas Vivulskis (1877-1919): tradicijų ir modernumo dermė. Vilnius: VDA leidykla, 2002. 163 p. ISBN 9986-571-79-0;
2. Architekci Wileńscy 1850-1914. Bydgoszcz: Biblioteka Wileńskich Rozmaitości, 2005, s.71. ISSN
1230-9915;
3. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843-1915), Kaunas: VDU leidykla, 2001, 178 p. ISBN 9986-501-81-4;
4.Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje. Vilnius: VDA leidykla, 2000. 180 p. ISSN 1392-0316;
5. Lietuvos architektūros istorija / III-nuo XIX a. II dešimtmečio iki 1918 m. Vilnius: Savastis, 2000, 509 p. (autorė ir mokslinė redaktorė, bendraautoriai A.Jankevičienė, V.Levandauskas, M.Rupeikienė), ISBN 9986-420-32-6.
://NETEKOME ARCHITEKTŪROLOGĖS, DĖSTYTOJOS){kind=link}
