NERINGAI (NE)REIKIA KIRPTIS://ŽMOGAUS IR GAMTOS PUSIAUSVYROS PAIEŠKOS NELENGVOS

Pa­va­sa­rio dvelks­mas ne­ju­čia pra­skaid­ri­na kas­die­ny­bę ir pri­ver­čia po pil­kos žie­mos pa­žiū­rė­ti į veid­ro­dį, at­si­nau­jin­ti ir įkvėp­ti gai­vaus oro. Ta­čiau Lie­tu­vo­je gy­ve­na to­kia vi­sų la­bai my­li­ma ir die­vi­na­ma pa­ne­lė Ne­rin­ga, ku­ri ne­be­pa­me­na, ka­da at­ėjus pa­va­sa­riui tu­rė­jo pro­gą džiaug­tis nau­ja iš­vaiz­da. Kas­met ji ma­to sa­ve veid­ro­dy­je il­gais su­si­tar­šiu­siais plau­kais ir dai­ro­si šu­kų. Jų ne­ra­du­si pa­ne­ria pirš­tus į gar­ba­nas, ir il­gi na­gai strin­ga ties kiek­vie­nu sruo­gų tu­mu­lu.

„Ap­še­pu­si kaip ur­vi­nis žmo­gus“, – su­niur­na Ne­rin­ga. Bet žmo­nės jau taip se­niai ją to­kią ma­to, kad nė ne­beį­si­vaiz­duo­ja jos dai­liai su­pin­to­mis ka­so­mis ir su pra­ncū­ziš­ku ma­ni­kiū­ru. To­dėl kai vie­ną die­ną Ne­rin­gos glo­bė­jai nu­ta­rė pa­ga­liau ją nu­ves­ti į kir­pyk­lą, ki­lo di­džiu­lis triukš­mas. Jei­gu tu­rė­tų žmo­giš­ką pa­vi­da­lą, Ne­rin­ga bū­tų su­pras­ta ir iš­girs­ta – juk kiek­vie­na mo­te­ris no­ri at­ro­dy­ti gra­žiai bei tvar­kin­gai. Ta­čiau ši Ne­rin­ga – ypa­tin­ga. Ji – mil­ži­nė, at­si­gu­lu­si tarp Kur­šių ma­rių ir Bal­ti­jos jū­ros. Jos plau­kai – miš­kai, an­ta­kiai – krū­my­nai, na­gai – ka­dai­se šva­rios bu­vu­sios pie­vos.

Ne­se­niai Kur­šių ne­ri­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­ja pra­dė­jo vyk­dy­ti di­džiu­lę miš­kot­var­kos prog­ra­mą, pa­gal ku­rią jau ker­ta­mi pu­sia­sa­lio me­dy­nai, ir ši veik­la su­lau­kia vis di­des­nio ne­igia­mo at­gar­sio. Esą pra­žū­tin­ga ir van­da­liš­ka kirs­ti su­au­gu­sius me­dy­nus, ku­riuos žmo­nės sa­vo grub­lė­to­mis ran­ko­mis so­di­no. Stab­dė ke­liau­jan­tį ir kai­mus lai­do­jan­tį smė­lį. Kuo dau­giau Ne­rin­gos sruo­gų krin­ta ant kir­pyk­los grin­dų, tuo di­des­nis žmo­nių pa­si­pik­ti­ni­mas ky­la. Miš­kų kir­ti­mų ne­pa­tei­si­na ir vie­tos gy­ven­to­jai.

Ne­at­si­tik­ti­nai pa­si­rin­kau Ne­rin­gos-mer­gi­nos ale­go­ri­ją. Pa­žvel­ki­me į Ne­rin­gą ne kaip į ne­gy­vą daik­tą, gam­tos mau­zo­lie­jų, tvos­kian­tį naf­ta­li­nu, o kaip į gy­vą or­ga­niz­mą, ku­ris pa­sta­ruo­sius šimt­me­čius pats sa­vai­me ne­eg­zis­ta­vo, jį nuo­lat kei­tė ir kū­rė žmo­nės. Tuo Kur­šių ne­ri­ja ir yra iš­skir­ti­nė, ji – gam­tos ir žmo­nių kū­ri­nys.

Ka­dai­se Kur­šių ne­ri­ja aps­kri­tai bu­vo tik smė­lė­ta juo­sta su smil­čių aud­ro­mis. Ta­čiau na­tū­ra­liai su­si­for­ma­vus miš­ku ap­žė­lu­sioms par­abo­li­nėms ko­poms, ėmė ras­tis vis įvai­res­nė gy­vy­bė. Miš­kai glau­dė žvė­ris, sir­pi­no uo­gas, sau­go­jo nuo smil­čių, to­dėl prie­globs­tį ra­do ir žmo­nės.

Ir žmo­nės su­nai­ki­no tą gam­tos su­kur­tą oa­zę, ma­siš­kai iš­kirs­da­mi me­dy­nus, ypač per Sep­ty­ne­rių me­tų ka­rą XVIII am­žiu­je. Ta­da pra­si­dė­jo di­džio­sios blo­gy­bės: smė­lio pus­ty­mas ir nuo­la­ti­nė žmo­nių ko­va su juo.

XIX am­žiaus pa­bai­go­je im­ta at­so­din­ti miš­kus, pra­dė­tas for­muo­ti ap­sau­gi­nis ko­pa­gūb­ris, ne­lei­džian­tis va­ka­rų vė­jams tvin­dy­ti pu­sia­sa­lio gi­lu­mos smė­lio jū­ra. Ne­rin­gą XIX am­žiaus pa­bai­go­je tvar­kė ne di­le­tan­tai, o pro­fe­sio­na­lūs to me­to kraš­to­vaiz­džio „di­zai­ne­riai“ ir „vi­za­žis­tai“.

Vo­kie­čiai sis­te­min­gai ir me­to­diš­kai ap­žel­di­no di­džią­sias ko­pas kal­na­pu­šė­mis. Šie ne­aukš­ti, bet la­bai tan­kūs me­džiai yra at­vež­ti­niai, jie bu­vo nau­do­ja­mi tik kaip na­tū­ra­li ko­pas tvir­ti­nan­ti „tech­ni­nė prie­mo­nė“. Dėl es­te­ti­kos bu­vo nu­ma­ty­ta spyg­liuo­čių me­dy­nus pa­įvai­rin­ti la­puo­čiais.

Tik Ne­rin­ga ne­bu­vo pa­si­ren­gu­si dviem pa­sau­li­niams ka­rams, kaip ir ją dai­li­nę gam­tos di­zai­ne­riai. Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro su­dė­tin­gi ir pre­ci­ziš­ki miš­ki­nin­kys­tės dar­bai dar bu­vo tę­sia­mi vo­kie­čių, ta­čiau po An­tro­jo ne­be­li­ko dar­bų tęs­ti­nu­mo. Ne­rin­ga par­au­do­na­vo nuo so­vie­ti­nio men­ta­li­te­to pud­ros ir bu­vo pri­vers­ta iš­ti­sus de­šimt­me­čius sė­dė­ti vi­za­žis­to kė­dė­je.

Mat po­ka­rio miš­ki­nin­kai ne­be­tu­rė­jo pro­gos su­si­pa­žin­ti su vo­kiš­ka me­džia­ga. Nie­kas ne­be­ži­no­jo, ką Kur­šių ne­ri­jos kraš­to­vaiz­džio stat­ke­vi­čiai bu­vo su­ma­nę, ko­kie bu­vo jų at­ei­ties pla­nai, ko­kio re­zul­ta­to ti­kė­ta­si. To­dėl im­ta bea­to­dai­riš­kai Ne­rin­gai au­gin­ti plau­kus. So­din­ti miš­kus. Tar­si jie sa­vai­me yra pri­va­lo­mas at­ri­bu­tas.

Bu­vo pa­mirš­tas vie­nas pa­pras­tas da­ly­kas: il­gai ne­ker­pa­mų plau­kų ga­liu­kai ša­ko­ja­si ir at­ro­do ne­beg­ra­žiai. Taip na­tū­ra­lios Kur­šių ne­ri­jos pa­lvės ta­po men­ka­ver­čiais krū­my­nais apau­gu­siais plo­tais. Prieš de­šimt­me­čius so­din­tos kal­na­pu­šės pa­se­no, ėmė džiū­ti ir vir­to sau­so­mis par­ako sta­ti­nė­mis.

Tas eks­tre­ma­lus ma­kia­žas, kai tik au­gi­na­ma, so­di­na­ma, bet ne­ko­re­guo­ja­ma, Ne­rin­gą ir pa­ver­tė lau­ki­ne mo­te­ri­mi, pa­mir­šu­sia ele­men­ta­rią de­pi­lia­ci­ją. Ir žmo­nės prie to­kios pri­pra­to, to­dėl da­bar už šir­dies grie­bia­si dėl kiek­vie­no ant že­mės nu­kri­tu­sio plau­ko.

O ne­ver­tė­tų taip rea­guo­ti. Per­nai ru­de­nį pra­dė­tas vyk­dy­ti pu­sia­sa­lio miš­kot­var­kos pla­nas yra de­šimt­me­čio dar­bas, juo no­ri­ma ne su­bjau­ro­ti Ne­rin­gą, o iš­tai­sy­ti so­viet­me­čio stag­na­ci­jos klai­das.

Ne­rin­gai tie­siog rei­kė­jo kir­pyk­los. Juk ne ap­še­pu­sia ja ža­vė­jo­si XIX am­žiaus pa­bai­gos žmo­nės. Ne brūz­gy­nais ir šer­nų la­bi­rin­tais ta­pę kal­na­pu­šy­nai, o gam­tos di­dy­bė, erd­vės pri­ver­tė pa­ni­kos apim­tą bėg­ti pir­mą kar­tą ko­po­se ne­ri­jo­je ap­si­lan­kiu­sį ra­šy­to­ją Tho­mą Man­ną.

Rei­kia su­vok­ti, kad smė­lio pus­ty­mas ir ke­liau­jan­čių ko­pų pra­keiks­mas Kur­šių ne­ri­jai ne­beg­re­sia. Gre­sia kas ki­ta: pra­ras­ti tai, kas ir bu­vo va­di­na­ma Šiau­rės Sa­cha­ra, Bal­ti­jos Ka­ra­ku­mais ar ro­jaus prie­an­giu. Ne­rin­ga nie­ka­da ne­bu­vo „O lia lia pu­py­tė“. Bet ne­bu­vo ir val­ka­ta. Kur­šių ne­ri­ja bu­vo Fa­ta Mor­ga­na, mis­tiš­ka ir epi­nė vie­ta, ku­riai net su­teik­tas žmo­giš­ka­sis le­gen­dų he­ro­jės var­das.

Straipsnis publikuojamas LZINIOS.LT sutikus.

Viršelio nuotrauka: Džiugas Karalius