BECAUSE://KINEMATOGRAFIŠKI A.GRIŠKEVIČIAUS ATSAKYMAI Į DAŽNIAUSIAI NUTYLIMUS KLAUSIMUS

Parodoje BECAUSE – 13stop-kadrų iš sodrių, šepkiškai filosofinių Algio Griškevičiaus novelių, kuriose apstu fikcinio naratyvo ir akupunktūrinių injekcijų į klišėse stringantį kasdienybės kūną. Nors fotografija meistras ir naudojasi, kaip technine priemone, savo originaliu vizualinio pasakojimo žanru bei siužetiniu užtaisu, de facto jis akivaizdžiai įžengia į kinematografijos teritoriją.

Kadangi „Galeria Urbana”, įsikūrusi Kauno Architektų namuose, jau rytoj atidaro parodą BECAUSE, siūlome trumpą Audrio Karaliaus interviu su Algiu Griškevičiumi.

Audrys Karalius: Nesunku pajusti, kad už kiekvieno eksponuojamo stop-kadro slypi atskira istorija, atskira veiksmų seka, kurią autorius iš dalies nutyli, įdarbindamas žiūrovo fantaziją. O galbūt mutantų serijos darbai užkadrinėje autoriaus zonoje yra sujungti viena siužetine linija?

Algis Griškevičius: Gal tai greičiau ne vientisas filmas, o serialas su daugybe siužetinių linijų, kurias apjungia mutantų gyvenimas ir nuotykiai. Kadangi šį ciklą kūriau tris metus, tai išlaikyti vientisą siužetinę liniją, pasirašius scenarijų, būtų gana sudėtinga. Bet, atrenkant darbus konkrečiai parodai, žiūrovui paliekama galimybė iš tavo, taip vadinamų, stop-kadrų susimontuoti vaizduotėje savo filmą.

Audrys Karalius: Stebint tavo trumpakadrės „kinematografijos” raidą, man vis stipresnės asociacijos su liaudies meno tradicija. Ypač – su L.Šepkos ir S.Riaubos skulptūra. Tiek atsainiai naudojamos primityvios medžiagos (lazdyno vytelės ir pagaliai), tiek neįkyriai ironiškos ir absurdiškos meninės kalbos, tiek ir nežurnalinių personažų, įlipusių į kadrą „iš tikro gyvenimo” aspektu.

Algis Griškevičius: Čia tu pataikei tiesiai į akį. Aš jau nuo seno bandau naudotis liaudies meno ar dar kitaip vadinamo naiviojo meno išraiškos formomis ir priemonėmis. Kažkada net buvau sugalvojęs savo darbų apibūdinimą, kaip naivųjį siurrealizmą. Bet vėliau jis man pasirodė per siauras, todėl dabar dirbu postsocrealizmo metodu.

Audrys Karalius: Ar nėra taip, kad kuklus it troleibuso kaimynas A.Griškevičiaus „žmogus” tam tikra prasme meta iššūkį Vitruvijaus, Leonardo Da Vinčio, Le Corbusier ir netgi E.Mieželaičio „Žmonių” monumentaliai didybei ir nekvestionuojamai tobulybei?

Algis Griškevičius: Koks jau čia iššūkis. Tiesiog, ne visiems lemta į kosmosą skristi. Kai kam tenka ir žemę arti ir šiltą kiaušinį iš po vištos paimti. Taigi, šie paprasti paprasti žmonės, o tiksliau – jų nerealizuotos svajonės ir tampa mano fotografijų veikėjais.

Audrys Karalius: Visgi, tam tikro monumentalumo tavo naujausiame darbų cikle nestinga. Jis tarsi netyčia randasi dėka tikslinės kompozicijos, archetipinių citatų ir provokuojančių paralelių su ikonomis. Kiek savo darbuose kuri monumentalumą, o kiek demonumentalizuoji ilgalaikes kultūrines klišes?

Algis Griškevičius: Aš gal daugiau monumentalumą išnaudoju kaip priemonę su to paties monumentalumo pagalba sukurtoms estetinėms ir kultūrinėms klišėms demonumentalizuoti, kaip tu ir pastebėjai. Kartais tai būna tik subtili užuomina, o kartais – ir visiškai  atvira parodija ar groteskas.

Audrys Karalius: Apskritai, ar grožio prodiuserių neliestas, akivaizdžiai neotkutiūrinis buitiškai nuogas tavo „žmogus” nėra sugrįžimas prie nuosaikios renesansinės ir tuo pat metu liaudiškos kūno vaizdavimo tradicijos, protestuojant prieš nūnai vyraujančią „atominių papų” kultūrą?

Algis Griškevičius: Sutinku, tu visiškai teisus. Matydamas koks suvulgarintas kūno kultas eksplotuojamas viešoje erdvėje, aš sąmoningai pasirinkau tokius personažus, kurie visiškai abejingi savo išvaizdai.

Audrys Karalius: Algi, religinė tematika naujausiuose tavo darbuose yra kaip niekad juntama. Jos alegorinis įdarbinimas tarsi suteikia tavo „kinematografijai” amžinųjų vertybių matmenį, kuris, tačiau, išlieka labai žemiškas, be jokios bažnytinės pompastikos. Kokia trauka neša tave į šią „nemadingą” teritoriją?

Algis Griškevičius: Aš gal nežiūrėčiau į religinės tematikos vaizdinių panaudojimą per daug rimtai. Šiuo atveju lyg ir bandau lengvai pasišaipyti iš visuomenės bandymo amžinąsias tiesas pritempti prie savo kasdieninių, kartais perdėm pragmatiškų poreikių. Mano mutantai tai ypač gerai įvaldė…

Audrys Karalius: Atskirai norėtųsi stabtelėti prie trofėjų ir natiurmortų darbų. Man atrodo, kai įbridai į labai gilią upę. Žmogaus galvos ar galūnių komponavimas lygiomis teisėmis su daržovėmis (natiurmortų atvejis) arba sumedžiotų žvėrių draugijoje (trofėjų atvejis) įtraukia vaizduotę į labai plačius vandenis. O gal tai dar vienas „ars longa, vita brevis” įrodymas?

Algis Griškevičius: Kiek iš tuštybės beatiminėsi vainiką – ji  labai spėriai sau nusipins naują. Tuštybė, turbūt, yra viena pagrindinių šiuolaikinės visuomenės varomųjų jėgų. Gal ir dėsninga, kad kuo daugiau trofėjų esi sukaupęs, tuo didesnė tikimybė, kad pats taip pat jau esi kažkieno kolekcijos dalis. Esminis klausimas – kas yra Jis, tas kolekcininkas…?

Audrys Karalius: Kas laukia tavęs po parodos BECAUSE? Kokie darbai, planai, parodos?

Algis Griškevičius: Artimiausia paroda, kurioje bus eksponuojami mano mutantai, vyks Austrijoje Insbruko mieste Fotoforum galerijoje. Tai bus bendra mano ir Joanos Deltuvaitės paroda jau kitų metų vasarį. Kovą Vokietijos galerija STP mano darbus pristatys „Klasikinio, modernaus ir šiuolaikinio meno mugėje Art Karsruhe 2014". Rudenį ta pati galerija planuoja mano parodą ir Nicoje.

O šiaip, atsiprašau, kad mano atsakymai tokie padriki ir neišsamūs. Pastarosiomis dienomis labai skauda dantį, širdį, kepenis ir smegenis…

Audrys Karalius: Algi, norėčiau tikėti, kad tai laikina. Greičiausiai tavyje tiesiog bręsta nauja kūrybinė idėja. Išsiliesi į formatą ir praeis. Kūrybinio džiaugsmo linkėdamas…

Algio Griškevičiaus parodos BECAUSE atidarymas: lapkričio 22, 18:00, Galeria Urbana (Kauno Architektų namai, Vilniaus g.22)