Kaip ir kasmet, įpusėjus vasarai, architektūros studentai susibūrė į tradicinį idėjų konkursą SIKON, šiemet įvykusį jau 25-ąjį kartą. Pačių studentų organizuojamas renginys liepos 6-8 dienomis buvusioje „Neries“ gamykloje, Naujojoje Vilnioje nagrinėjo daugiaprasmę ir kiek netikėtą architektūriniam konkursui temą „Indukcijos“. 15 absoliučiai skirtingų projektų laisvai interpretavo temą, nesuvaržyti jokių išorinių veiksnių: užsakovų, reglamentų, realizavimo problemų.
XXV SIKON‘ui pasirinkta vieta gan išskirtinė: 13 ha beveik apleistų gamyklų kompleksas ant Vilnelės kranto ne tik sukuria savitą atmosferą, bet paliečia opią apleistų sovietinių pastatų problematiką.
STUDENTIŠKOS SAVANORYSTĖS KŪRINYS
Šių metų SIKON‘o raktažodis – „Indukcijos”. Renginio organizatoriai, fizikinį terminą pritaikydami SIKON‘ui jį apibrėžė kaip “vieno kūno įtaką kitam artimam kūnui”. Konkurso dalyviams buvo leista daugiaprasmį temos pavadinimą interpretuoti laisvai pasirinkta kryptimi – nagrinėti skirtingo mastelio objektus, jų tarpusavio ryšius, sąveiką, sudedamąsias dalis ar gilintis į žmonių tarpusavio santykius, ryšius tarp kūrinio ir kūrėjo.
Naujovė šių metų SIKON organizacinėje virtuvėje – prie ilgamečių renginio kuratorių VGTU architektūros studentų prisijungė bendraminčiai iš Vilniaus Dailės Akademijos. Kaip ir kasmet organizatorių branduolį sudarė antro – trečio kurso studentai: Greta Grabytė, Evelina Vasiliauskaitė, Agnė Zenkevičiūtė, Laimutė Buržinskaitė, Kristina Buzaitytė, Karolina Čiplytė, Mantas Trapikas, Paulius Balčytis, Joris Bykovas, Ieva Marija Malinauskaitė, Paulius Venckūnas ir Tomas Milkamanavičius.
Kaip ir įprasta renginyje vyko kelios paskaitos: penktadienio pavakarę įžanginį žodį tarė architektas Marius Šaliamoras, kuris trumpa, bet emocinga kalba pabandė įpūsti SIKON‘o dalyviams kūrybinės drąsos. Po įkvepiančios paskaitos SIKON‘o dalyviai smagiai leido laiką klausydamiesi gyvos muzikos.
NAUJOJI VILNIA INSPIRAVO AUTORIUS
Šeštadienį, pristačiusi XXV SIKON‘o temą, pakviečiau architektą Liudviką Selmistraitį supažindinti su urbanistine Naujosios Vilnios raida. Architekto pastabos ir įžvalgos apie Naująją Vilnią, kaip vėliau paaiškėjo, konkursantams davė stiprų impulsą. Po paskaitos sekė architekto Maksimo Zacharovo ekskursija, kurioje sikonistai susipažino su Naujosios Vilnios architektūrine, urbanistine, socialine ir kultūrine raida.
Po pietų tęsėsi diskusijos ir prasidėjo tikrieji SIKON‘o darbai, trukę, kaip ir pridera studentams, visą naktį.
Paskutinę kūrybinių dirbtuvių dieną atvyko komisijos nariai: pirmininkas architektas prof. Gintaras Čaikauskas, architektai Linas Lapinskas ir Sandra Šlepikaitė bei skulptorius Donatas Jankauskas – Duonis. Peržiūrėti ir įvertinti 15-os komandų projektai: instaliacijos, performansai ir sikoniško formato (50 x 50) planšetai. Šių metų darbai buvo itin skirtingi, komandos gerai pasiruošusios bei įdomiai ir giliai išnagrinėjusios „Indukcijų“ temą, todėl laimėtojus išrinkti buvo nelengva. Komisijos sprendimo studentai laukė net pusantros valandos, kol galiausiai paskelbti penki laureatai.
KUO ESI ARČIAU, TUO ESI SVARBESNIS
Pirmąją vietą laimėjo santykį tarp žmonių nagrinėjantis darbas, kurį atliko Kristina Barniškytė, Neringa Sargautaitė, Haroldas Jurevičius, Julius Trapikas bei Povilas Šorys. Komanda stengėsi atskleisti žmonių tarpusavio santykį – priklausomai nuo atstumo tarp dviejų žmonių galima spręsti apie jų ryšį. Buvo pateikta interaktyvi instaliacija – žiūrovai eidami tamsiu tuneliu pažvelgę per angas išvysdavo gyvų žmonių (pasislėpusių minėtos komandos narių) akis ir priklausomai nuo jų atsitraukimo žiūrovai skirtingai reagavo.
Antrąją vietą laimėjo kauniečių kolektyvas: Tomas Surblys, Mindaugas Maksvytis, Kęstutis Kairys, pateikę aliuziją į Ariadnės siūlą ir supriešinę gamtinę aplinką su itin urbanizuota pramonine erdve. Komisija sekdama siūlą keliavo apgriuvusia urbanizuota erdve, kol pasiekė vartus – kurie slėpė žalią proskyną palei Vilnelės upę. Indukcijos idėją kauniečiai perteikė gamtos įsiliejimu į pramoninę teritoriją ir atvirkščiai.
GAMTOS SKVARBA Į INTERJERĄ IR NEPRIKLAUSOMAS KRITIMAS
Trečios vietos paskirtos net dvi. Pirmasis darbas, pateiktas Augusto Makricko, Beatos Sakalauskaitės, Kristinos Uosytės, Editos Radėnaitės ir Vytauto Narušio, anot autorių, įkvėptas nuo gamyklos konstrukcijų krintančių lašų. Instaliacija jautriai perteikė temą, kaip krintantis lašas ant peršviečiamos plokštumos parodo atskirtį tarp urbanizacijos ir gamtos. Tarsi po stogu esanti žaluma simbolizuotų gaivališką gamtos skverbimąsi į pastatus.
Antrasis darbas, kurio autorės Simona Kliūčiūtė, Jūratė Kindurytė ir Gina Vieversytė, indukcijos temą interpretavo kiek kitaip. Iš fabrike surankioto metalo laužo suformuotas kamuolys apsivijo šalia esančius laiptus. Taip fabrike esantys objektai tarsi ėmė veikti vieni kitus.
Papildomą paskatinamąjį prizą įsteigė komisijos pirmininkas prof. Gintaras Čaikauskas, kurį gavo VDA studentai Tomas Milkamanavičius bei Paulius Venckūnas. Pateikę darbą paskutinę minutę autoriai į indukciją pažvelgė kitaip nei likusieji SIKON‘o dalyviai: pabandė perteikti kūrėjo ir kūrinio santykį. Performanso metu „kūrėjas“ paleido virve prie konstrukcijų pririštą dažų indą ir krintantis „kūrinys“ ėmė gyventi trumpą, bet absoliučiai savarankišką gyvenimą, kurio rezultato negalėjo prognozuoti net „kūrėjas“.
KARTOS KEIČIASI, O SIKON‘O LAISVAMANIŠKUMAS IŠLIEKA
Apibendrinant reiktų paminėti, kad visi darbai, kaip ir pati tema, buvo daugiasluoksniai. Buvo juntamas ir pačios vietovės poveikis darbams, ko ir siekė SIKON‘o organizatoriai. Indukcijų tema leido dar kartą pažvelgi į architektūrą kitaip: suvokti jos prasmę, atsiribojus nuo dažnai varžančių faktorių – užsakovų, finansų ar įgyvendinimo realumo. Džiugu, kad ir toliau tęsiamas vis labiau kintantis, keliantis naujus klausimus ir diskusijas, išskirtinis architektūros studentų renginys SIKON, kurį dar 1983-aisiais įkūrė tuometinio VISI (dabar VGTU) studentų trijulė: A.Ambrasas, G.Čaikauskas ir A.Karalius. SIKON‘as tuomet buvo vienas ryškiausių SSRS architektūros studentų įvykių ir nors vėliau SIKON‘as pakeitė formatą ir tapo kūrybinėmis dirbtuvėmis, pagrindinis tikslas ir toliau išliko: pažvelgti į architektūrą laisvai ir nagrinėti netradicines, kasmet besikeičiančias temas.
