med_arch** MEDINĖS ARCHITEKTŪROS ANATOMIJA// VILNIAUS KRAŠTO PATYRIMAI

Archajiškas medinis paveldas adekvačios pagarbos, supratimo ir dėmesio Lietuvoje, deja, dar nėra sulaukęs. Jo stinga ne tik iš valstybinių institucijų, bet ir iš paprastų gyventojų, kurie yra jo šeiminkai. Kai statinys apleidžiamas arba netenka patikimo stogo jį greitai ištinka galas. O gali būti, kad tai ką mes matome  čia ir dabar, kitose šalyse yra išlikę tik užsikonservavę pelkių durpėse.

Ar kai kurie išlikusios iki mūsų dienų tradicinės medinės statybos elementai galėjo būti naudoti senajame mediniame Vilniuje ir Kernavėje? Ar pati senųjų pastatų konstrukcija, iki šiol šen bei ten aptinkama, gali būti „atkeliavusi“ net iš akmens amžiaus?

STEBINANTI MEDINĖS ARCHITEKTŪROS SISTEMA IR LOGIKA

Tam, kad pamatytum senos tradicinės medinės architektūros pavyzdžių  toli važiuoti į paminklinius kaimus  nereikia. Pavyzdžiui, visiškai dar sveiką archaišką aukštaitišką kluoną Sakiškėse, Vilniaus rajone, naujakuriai  gali matyti pro savo langus. Tarsi apstotas  treninguoto ar kostimuoto jaunimo  tyli jau seniai  bestovįs „diedukas“ su  seno milo paltu. Pretenzijų tankiai apstatytai aplinkai nereiškia ir  nieko nekaltina.

Kas vartė K.Šešelgio knygas, atpažins, kad tai tradicinės architektūros būdingos rytų Lietuvai ūkinės paskirties archainės statybos, mišrios rentinės – pėdinės konstrukcijos statinys kluonas. Kuris greičiausiai naturaliai evoliucinavo iš primityvių pėdinės konstrukcijos statinių akmens amžiuje. Taip teigia R.Rimantienė ir kiti tradicinės architektūros tyrinėtojai. Panašių su pusvalminiais stogais  kluonų gali rasti aplink Molėtus, Švenčionis, Uteną, Ignaliną ir Vilnių. Šiek tiek ir dabartinėje Baltarusijoje. „Pusbroliai“  link Šalčininkų, Dieveniškių primityvesni, dvišlaiciais stogais. Jei randi šeiminką, tai dar gali išgirsti ir pasakojimą, kaip prieš kokius penkiolika – dvidešimt metų čia dar kūlė spragilais…   

Kulti sparagilais nesiūlau, tačiau iš pagarbos seniesiems meistrams ir dailidėms, kviečiu prieiti arčiau. Viduje pamatytume mišrią stulpinę – rentinę konstrukciją, kurios kiekvienas elementas turi savo vardą- ušėkas, daužnykas, pėdžia, kepurė, šula, ačiepas ir t.t. Regionuose šie pavadinimai šiek tiek kaitoliajasi. Dėl jų kilmės ir senumo praverstų atskira studija. Pavyzdžiui, žodis „šula“ anot kalbininko akademiko Z.Zinkevičiaus yra senas, archaiškas baltizmas. Reikia pažymėti, kad žodis „šulo“ kaimuose aplink sostinę irgi yra paplitęs.

 ŽODINIAI PROJEKTAI IŠ KARTOS Į KARTĄ

 Meistrai statydami statinius anksčiau  vadovaudavosi žodiniu  projektu. Tą patirtį perduodavo iš kartos į kartą  ir tiksliai žinojo kas ir dėl ko daroma. Panašiai kaip ir dabar brėžiniuose  visi elementai būdavo sunumeruoti ir turėdavo savo simbolinį žymėjimą.

Stebina tokių medinių konstrukcijų jungčių įvairovė. Jungtims beveik nenaudota geležinių vinių. Dažnai vietoj jų  pamatysi sukaltus medinius pleištus ar kaiščius. Rąstai sienose sunerti į nedailias sąsparas, storesni skelti į dvi dalis. Svarbiausia, šie statiniai nėra ragavę civilizuoto mašininio apdirbimo – tai nagingų ir šiltų rankų kūriniai.

Noriu atkreipti ypatingą dėmesį į sienojų jungties elementą „šulą“. Tai aptašyto masyvaus ąžuolo, plastiškos ir skulptūriškas formos statmuo, įstatytas tarp apatinio ir viršutinio rastų vainikų su išskobtais grioviais  į kurios suleisti smailėjančiai nutašytas galais skelti ar apvalūs sienojai. Šulas skobdavo tokiu pat įrankiu, panašiu į užlenktą kirvį, kaip ir luotus bei geldas. Galima laikyti, kad šulos prototipas buvo statmenai į žemę sukalti stulpai, apipinti šakomis ir apkrėsti moliu.

Liūdna, tačiau kai statinys tampa bejėgis ir konstruktyvas apyra, ypač gerai matosi  meistrų įgūdžiai ir sumanumas apnuogintose jungtyse ir detalėse. Taigi, kaip būsimi medikai klauso anatomijos kursą, manau, kad ir architektai, restauratoriai bei archeologai turėtų plačiau pasižvalgyti po senuosius Lietuvos kaimus „anatominiais“ tikslais.

©pilotas.lt (Donato Malinausko nuotraukos)