ŽMONĖS SUSITIKS ARCHITEKTŪROJE//XII VENECIJOS ARCHITEKTŪROS BIENALĖ

Anot pranešimų spaudai, 12-oji Venecijos architektūros bienalė su 170 000 lankytojų tapo labiausiai lankomu Venecijos festivalių renginiu. Galbūt maloniausia tai išgirsti kuratorei, šiųmetinės Pritzkero architektūros premijos laureatei, japonų architektei Kazuo Sejima, kurios pasiūlyta tema – “Žmonės susitinka architektūroje”  (People meet in architecture) turėjo pabrėžti  architektūros komunikacinę misiją ir vertę.

Lyginant su ankstesnėmis parodomis teigiama, kad šiųmetinės Bienalės tema labiau „žemiška“, turinys – ne toks ekstravagantiškas. Taip pat pabrėžiama, kad kuratorė – moteris, ne europietė ir, beje, praktikuojanti architektė.

Kazuo Sejima sudaryta programa iš beveik  50 dalyvių ir panašaus skaičiaus nacionalinių paviljonų užpildė nuolatines parodų buveines – Giardini ir Arsenale bei mieste (ir už jo ribų) išslapstytus paviljonus. Tokios apimtys neišvengiamai lemia itin margą autorių, temų ir eksponavimo formų rinkinį. Ekspozicinės taktikos ir materijos įvairavo nuo eklektiškų ir perkrautų iki santūrių ir minimalistinių, nuo abstrakčių iki pedantiškų, nuo aukštųjų technologijų iki rankų darbo.

PASIVAIKŠČIOJIMAI DEBESYSE SU RANKŲ DARBO UŽUOMINOMIS

Įpareigojo ir kai kurios ekspozicinės erdvės,- užpildyti gigantiškas amfiladines buvusio virvių fabriko Arsenale erdves gali tapti tikru iššūkiu. Būtent ten ir buvo išdėstytos išoriškai efektingiausios ekspozicijos. Ispanų architektas Antón García-Abril ir jo Ensamble Studio sumontavo balansuojančią kompoziciją iš savo projektuose dažnai eksploatuojamų tiltinių sijų. Japonų architektė Tetsuo Kondo su vokiečių inžinierių grupės Transsolar pagalba pasiūlė „pasivaikščiojimą debesyse“: instaliacijoje Cloudscapes ažūriniais tilteliais buvo galima pakilti į garais užpildytą palubę.

Kai kurios ekspozicijos buvo beveik nenufotografuojamos: japonų architektas Junya Ishigami sukonstravo praktiškai nematomą namo maketą, jo tūrį “piešė” erdvėje ištemptos anglies pluošto vielos. Panašiai efemeriška buvo ir danų menininko Olafur Eliasson instaliacija su stroboskopų blykstėmis nušviestomis vandens čiurkšlėmis.

Rankdarbių mėgėjai dziaugėsi japonų kolektyvo Atelier Bow-Wow rūpestingai atliktais namų maketais (japonišku masteliu 1:20), ir ypatingai detaliais brėžiniais. Architektų / meistrų iš Indijos Studio Mumbai Architects salė priminė staiga apleistas dirbtuves su visais paliktais įrankiais, medžiagomis, detalėmis, pabrėžiančiais rankų darbo svarbą besivystančioje šalyje.

JO DIDENYBĖ MAKETAS GRĮŽTA Į ARCHITEKTŪRĄ

Turbut populiariausiu, „realiu“ architektūros proceso elementu išlieka maketai, jie buvo tiražuojami ir išdidinami iki įspūdingų mastelių. Čempionas – namo maketas Japonijos paviljone, pagamintas masteliu berods 1:3. Kruopštūs tiltų maketai iliustravo Šveicarijos paviljono temą – „Landšaftas ir statiniai“, reprezentavo šveicarų Valerio Olgiati, Christian Kerez, japonų Sou Fujimoto, Toyo Ito kūrybą, sudarė estiškos ekspozicijos pagrindą.

Skirta vietos ir seniausiam architektūrinės saviraiškos elementui – piešiniui: juos galima buvo užtikti Vokietijos ekspozicijoje, viena Didžiosios Britanijos ekspozicijos temų buvo archyviniai XIX amžiaus meno kritiko James Ruskin Venecijos eskizai, o Vengrija piešiniui ir pieštukams skyrė apskritai visą savo paviljoną.

Moderniausias technologijas atstovavo 3d filmai: didmiesčiai ir dykumos Australijos paviljone, režisieriaus Wim Wenders nufilmuotas parodos kuratorės firmos SANAA suprojektuotas Rolex mokymo centras Šveicarijoje, Kopenhagos ateities vizijos Danijos paviljone.

Bandymas įtraukti lankytoją buvo juntamas Šiaurės šalių paviljone, kuris, šalia Norvegijos, Švedijos, Suomijos viešųjų erdvių projektų ekspozicijos, buvo nuolatinio workshopo vieta. Didžiosios Britanijos paviljone sukonstruota tiksli 2012 metų olimpinio stadiono Londone tribūnos fragmento kopija buvo skirta paskaitoms, susitikimams, vaikų piešimo pamokoms ir t.t. Berlyno Raumlabor ir Plastique Fantastique atvežė savo pripučiamą virtuvę ir visą parodos teritoriją aprūpino mediniais krėslais.

NUNEŠIOTI PAVIRŠIAI IR PAKRANČIŲ URBANIZACIJA

Verbalinį Bienalės kontekstą įgarsino kuratoriaus Hans Ulrich Obrist filmuotų interviu salė su parodoje dalyvaujančiais architektais ir meninkais bei atskira salė, skirta architektūros originalui britui Cedric Price.

Tikra „lietuviška“ nuobodulio estetika triumfavo Belgijos paviljone eksponuojamuose nunešiotuose paviršiuose, nučiupinėtuose turėkluose, nuvaikščiotuose linoleumuose.

Ne vieną valandą galėjo užimti “perskaitymas” eksponuojamo tyrimo, arba vadinamojo research, kantriam lankytojui siūlančio kalną informacijos, schemų ir dokumentų. Tokių, kaip Singapūro paviljone pateikiamas salos pjūvio maketą palydinti gausybė lentelių su lyginamosiomis schemomis ir statistika, nusakančiomis dabartinę miesto urbanistinę situaciją arba Izraelio paviljone pristatyta unikalaus urbanistinio darinio, kibucų, istorija.

Bahreino karalystės paviljono pagrindine tema tapo žmogaus santykis su vandeniu. Žaibiškai urbanizuojamos pakrantės išstūmė tradicinius žvejų verslus, kurių artefaktai – mediniai nameliai ant vandens išlikdami svarbia vietos gyventojų kolektyvinės atminties dalimi, buvo priversti persikelti toliau nuo miestų plėtros, kol keli jų su visais kilimais ir užuolaidomis rado vietą kitame,- Venecijos, archipelage.

LAIKO CHAOSAS IR CHAOSO LAIKAS

Provokacijų tradiciškai netrūko OMA/AMO/Rem Koolhaas sekcijoje CRONOCHAOS (chronologinis chaosas?), skirtoje paveldui. Išskaičiavę, kad šiuo metu įvairiais reglamentais saugoma apie 4 proc. pasaulio statinių, o saugomų statinių amžius susitraukė iki minimumo, autoriai demonstravo paveldosaugos institucionalizavimo raidą iliustruodami ją nuotraukomis, istoriniais dokumentais ir reliktais: nuo senovinio stalelio iš Ermitažo muziejaus Sankt Peterburge iki didziulės oranžinės pagalvės/ baldo is chrestomatinio gyvenamojo namo Bordo mieste, 3 metai po realizacijos paskelbto paminklu. Galima teigti, kad tema nesistengia derintis prie Bienalės koncepcijos, bet autorius galima suprasti: šiuo metu tik lėšų stygius gali išgelbėti OMA suprojektuotą ir 1987 metais pastatytą šokio teatrą Hagoje, kurį numatyta nugriauti, jo vietoje paskelbtas tarptautinis konkursas ir išrinkti nugalėtojai.

Apvaikščiojus Giardini sodų galą paaiškėja vienintelė „tikra“ ir „funkcionali“ Bienalės realizacija parodoje – savamokslis olandų landšafto architektas Piet Oudolf įkurdino poetišką natūralistinį rudeninio žydėjimo augalų sodą…

XXII VENECIJOS ARCHITEKTŪROS BIENALĖS APDOVANOJIMAI

Aukso liūtas už gyvenimo pasiekimus – Rem Koolhaas (Olandija)

Aukso liūtas In memoriam – Kazuo Shinohara (Japonija)

Aukso liūtas geriausiam nacionaliniam paviljonui – Bahreino karalystė

Aukso liūtas už geriausią ekspoziciją – junya.ishigami + associates (Japonija)

Sidabro liūtas perspektyviam jaunajam dalyviui – OFFICE Kersten Geers David Van Severen + Bas Princen (Belgija / Olandija)

Specialios premijos: Amateur Architecture Studio (Kinija), Studio Mumbai (Indija), Piet Oudolf (Olandija)

©pilotas.lt (Martyno Mankaus ir Dariaus Spranaičio nuotraukos)