Kauno Vilniaus gatvėje nuo seno žiojintis tarpas – vienas svarbiausių neužstatytų sklypų Senamiestyje ir bene vienintelis toks svarbiausioje miesto istorinės dalies gatvėje. Šioje išskirtinėje Senamiesčio vietoje planuojamo „Marijos radijo“ pastato projektiniams pasiūlymams (arch. „Šarūno Kiaunės projektavimo studija“) Kauno architektūros ir urbanistikos taryba (KAUET) nepritarė ir antrą kartą. Savo architektūrinės idėjos bei požiūrio atkakliai besilaikiusiems architektams pasiūlyta projektavimą pradėti nuo tuščio lapo.
IŠSKIRTINIS SKLYPAS MASINA NUO SENO
Krūmais užžėlęs neužstatytas Kauno Vilniaus gatvės tarpas architektus masina nuo seno. Vis dėlto situacija nėra paprasta – sklypas pagrindinėje Senamiesčio gatvėje, o jo vakarinė pusė ribojasi su įspūdingu renesansiniu frontonu. Taigi, vieta akivaizdžiai prašosi nestandartinio projektinio sprendimo bei meistriškos architekto rankos. 1985 metais įvykusiame idėjų konkurse architekto G.Baravyko kolektyvas (su R.Jarašiūnu ir G.Kuginiu) šioje vietoje pasiūlė atraktyvų skverą. Architektai tuomet konkursą laimėjo pasiūlę frontoną originaliai „atspindėti“ pastarojo skvero reljefe. Vis dėlto laikai pasikeitė, o sumanymas liko neįgyvendintas.
Jau pusantrų metų rengiamuose sklypo V.Sladkevičiaus g. 5 projektiniuose pasiūlymuose architektai Šarūnas Kiaunė ir Asta Kiaunienė numatė išlaikyti istorinį „U“ formos užstatymą. Į pastatą būtų įterpti ir saugomi XIX a. rūsiai. Pirmajame jo aukšte įsikurtų studija bei būtų įrengtos įvairios kitos jai reikalingos patalpos, mansardoje – įsikurtų koplyčia. Kiemelis numatytas prieinamas visuomenei.
PAGRINDINĮ DĖMESĮ SKYRĖ FASADUI
Didžiausią intrigą akivaizdžiai kelia Vilniaus gatvės užstatymo sprendimas. Projektinių pasiūlymų autoriai čia įsivaizduoja kiek neįprastų proporcijų šiuolaikiškų medžiagų vienaukštį dvišlaičio stogo „inkliuzą“, kurio svarbiausias architektūros akcentas būtų Vilniaus gatvės stogas. Architektai taip pat ieškojo sprendimo, kuris būtų ne tiesiog šiuolaikiškas, bet ir padėtų Vilniaus gatvės praeiviams išeksponuoti gretimą istorinį frontoną. Dar pirmajame projektinių pasiūlymų pristatyme praėjusių metų pabaigoje architektūros ir urbanistikos ekspertai autoriams rekomendavo projektuoti aukštesnį tūrį, ieškoti geresnių proporcijų tarp sienos stogo, aukštinti siūlomą karnizo liniją, pabrėžti patekimą iš gatvės. Taigi, šįkart daugelis jų pagrįstai tikėjosi architektūrinio proveržio. Tuo labiau, kad projektuoti apsiėmusių architektų patirtis ir didelis kūrybinis potencialas nekelia abejonių. Vis dėlto lauktojo proveržio neįvyko, mat projektuotojai šįkart atliko ne naują architektūrinę partiją, bet vien keletą variacijų jau matyta daugelį nuvylusia tema. To paslėpti KAUET posėdyje nepajėgė net sugedusio videoprojektoriaus generuojami blankūs pristatomų projektinių pasiūlymų vaizdai.
ARCHTARYBA IŠLIKO PRINCIPINGA
Pasak architektės A.Kiaunienės, svarbiausias yra gretimo istorinio pastato frontonas, kurio „išeksponavimui“ skirtas ypatingas dėmesys. Pagal architektų sumanymą, pasiekti pastarąjį tikslą padėtų Vilniaus gatvės korpuso stogo „atvertimas“ ar savotiška jo šlaito banga (jo nuolydis čia organiškai pereitų nuo 42° į 60°).
Išskirtinis dėmesys teko ir šio stogo šlaito architektūrinei raiškai – 9,90 metro aukščio naujojo pastato stogas čia sumanytas daugiasluoksnis ir vientisas it fasadas. Anot architektės, išorinį jo sluoksnį formuotų varinis tinklas. Projektinių pasiūlymų autoriai šįkart parengė 3 projektinių pasiūlymų variantus, kurie vienas nuo kito skyrėsi visgi nežymiai – daugiausia skirtingu karnizo aukščiu, detalėmis.
Kauno architektūros ir urbanistikos taryba išliko principinga. Jau pirmajame posėdyje pagyrusi architektų drąsą, šiuolaikiškumą, tačiau jų pateiktus projektinius pasiūlymus atmetusi, nepritarė pateiktiesiems sprendiniams ir šįkart. Daugumos jos ekspertų manymu, autoriai aiškiai pernelyg užsižaidė vienu – Vilniaus gatvės stogo – sprendiniu. Jų nuomone, nuo pirmųjų projektinių pasiūlymų iš esmės į priekį taip ir nepajudėta. Atsirado tik kiek daugiau detalių, patikslintas medžiagumas, tačiau projektas… gal net pablogėjo.
Vėl buvo sukritikuotos vienaukščio tūrio proporcijos, kurios, anot kai kurių ekspertų (architektams A.Kančo, V.Kuliešiaus ir kt.), labiau yra būdingos ne Senamiesčiui, bet kaimo trobai ar net daržinei.
REIKIA IDĖJINIO PROVERŽIO
Kauno architektūros ir urbanistikos taryba, architekto Vyginto Merkevičiaus žodžiais tariant, projektinių pasiūlymų autoriams rekomendavo pradėti projektuoti nuo tuščio lapo. Konstatuota, kad jiems taip ir nepavyko išpildyti gražios pirminės idėjos.
Architektams atkakliai laikantis pasirinktos projektinės linijos, situacija akivaizdžiai priartėjo prie pato. Išpildyti pirminį sumanymą jiems šįkart pasirodė pernelyg sunki užduotis. Bent jau šiuo metu. Akivaizdu, kad čia galėtų praversti idėjinis proveržis, kuriam architektai kol kas nepasiryžo.
Esama padėtis, ko gero, nenaudinga niekam. Tuo labiau, kad pagaliau atsiradusią progą užstatyti styrančiais krūmokšniais akis badančią Senamiesčio properšą išnaudoti yra tiesiog būtina. Turint galvoje šio sklypo svarbą miestui, sudėtingą situaciją, bet nemenką potencialą, susiklosčiusią pato padėtį išjudinti pajėgtų, pavyzdžiui, surengtas architektūros idėjų konkursas ar net kūrybinės dirbtuvės. Tai puiki proga Kaunui istorinę dalį papildyti išraiškingu šiuolaikiniu akcentu. Be abejo, lemiamas žodis čia priklauso projekto užsakovams.
